Lietuvos baleto 85-osioms metinėms buvo skirta ne itin daug renginių – baleto savaitė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, konferencija Lietuvos kultūros tyrimų institute. Šiai sukakčiai skirtas ir 2010 m. meno kultūros žurnalo „Krantai“ ketvirtasis numeris. Jo viršelyje – LNOBT Kirillo Simonovo sukurto baleto „Kopelija“ scenografijos fragmento ir vienos iš veikėjų – Olimpijos – kostiumo eskizai, kurių autorius (kaip ir naujojo baleto libreto) – tapytojas, skulptorius, grafikas, scenografas, Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno kūrybos tyrinėtojas Michailas Šemiakinas. Vos atvertę viršelį pirmajame puslapyje matome pageltusią Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo 1921 metų nuotrauką, kurioje klasikinio baleto pozomis stovi dvi Olgos Dubeneckienės baleto studijos auklėtinės.

 

       Šie du vaizdai apima visą žurnalo numerio straipsnių skalę – nuo pirmojo Lietuvos publikos supažindinimo su klasikiniu baletu iki paskutiniosios LNOBT premjeros, kitaip tariant – lietuviškojo baleto istoriją. Jai gražiai atliepia prieš numerio turinį patalpintas rusų poetės Margaritos Aliger eilėraštis „Su Mažųjų gulbių šokiu“ (vertė Ramutė Skučaitė):

 

Įsiliedamos į istoriją

Kaip tikrosios garbės atspara

Ir herojinės oratorijos

Ir simfonijos žemėj yra.

O tarp jų – lengvo sparno plastėjimas.

Negirdėdama jo – tikiu,

Kad yra dar žmogaus mylėjimas

Su Mažųjų gulbių šokiu“.

 

Ugnė Gudelytė straipsniu „Pirmieji baleto žingsniai“ atveria pirmąjį Lietuvos baleto puslapį, pasakodama apie artistę, baletmeisterę, pedagogę, dailininkę Olgą Švede-Dubeneckienę-Kalpokienę, vieną pirmųjų Lietuvoje dirbusių balerinų, kurios studijoje mokėsi visas būrys Lietuvos baleto šokėjų, sudariusių valstybės teatro baleto trupės branduolį: Jadvyga Jovaišaitė, Bronius Kelbauskas, Marija Juozapaitytė, Elena Žalinkevičaitė, Marija Sarnauskaitė, Potencija Pinkauskaitė.

 

       „XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje – ketvirtojo pradžioje Lietuvos valstybės teatro baleto trupės vadovai pirmiausia rūpinosi trupės telkimu ir profesiniu jos tobulėjimu, todėl Lietuvos baleto repertuaras buvo labiau švietėjiško, o ne eksperimentinio pobūdžio. Tačiau naujovių, drąsaus darbo su nauja medžiaga dvasia čia taip pat pleveno, ir jauni Kauno baleto artistai mokėsi Pavelo Petrovo baletų su tokiu pat entuziazmu, su kokiu Petrograde buvo repetuojami Fiodoro Lopuchovo, Georgijau Balančivadze‘s (išgarsėjusio  balanchine‘o pavarde), o Maskvoje – Kasjano Goleizovskio spektakliai. Ilgainiui repertuaro rėmai plėtėsi: iš pradžių afišose pasirodė Michailo Fokino pavardė, o 1932 metais Nikolajus Zverevas ryžosi žengti visiškai radikalų žingsnį – lietuvių artistams ir žiūrovams jis asiūlė XX amžiaus choreografijos programą.“

 

       Taip tolesnį žingsnį Lietuvos baleto istorijos apžvalgoje žengia Inna Skliarevskaja straipsniu apie ankstyvojo George‘o Balanchine‘o spektaklį „Aubade“, rodytą valstybės teatre Kaune. Šis tekstas – puikus aštraus žvilgsnio į Balanchine‘o kūrybą ir vieno baleto istoriją pavyzdys.

 

       Tarp garsių Kaune dirbusių Valstybės teatro baleto trupės solisčių – ir Vera Nemčinova (1899-1984), šokusi šiame teatre 1931-1935 m. Specialiai „Krantų“ žurnalui prisiminimus apie savo mokytoją parašė žinoma JAV XX a. pabaigos baleto solistė ir dailiojo čiuožimo meistrė Katherine Healy.

 

       1935-1937 m. Lietuvos valstybės teatro baleto trupei vadovavo garsi rusų balerina Aleksandra Fiodorova (1884-1972), iki tol pradėjusi formuoti Latvijos baleto trupę ir paveikusi šios šalies baleto tradicijas. Apie ją – Baibos Beinarovičos straipsnis „Aleksandra Fiodorova ir Latvijos baletas“.

 

       Lietuvos baleto kūrimosi istorija neatsiejama nuo garsaus scenografo ir dailininko Mstislavo Dobužinskio (1875-1957) pavardės. Baleto istorikė Natalija Dunajeva iš Dobužinskio laiškų, kurių jis rašė labai daug (daugiausia – žmonai Jelizavetai), surinko visas užuominas apie Lietuvos baletą ir parengė tekstą, leidžiantį suvokti šio menininko darbo Lietuvos baletui istoriją. Pasirodo, poetas ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis, apeliuodamas į „protėvių kulto“ skatinamą romantišką ryšį su Lietuva, net skatino M.Dobužinskį keisti pilietybę, kad jis galėtų sėkmingiau prisidėti prie jaunos respublikos kultūros kėlimo. Straipsnio pabaigoje autorė apibendrina: „Būtent Kaune, Lietuvos valstybės teatre, kurdamas dešimt baleto spektaklių („Raimonda“, dvi „Kopelijos“ redakcijos, „Miegančioji gražuolė“, „Arlekinada“, dvi Poloviečių šokių redakcijos, „Nykštukas grenadierius“, „Silfidės“, „Piramidės paslaptis“), jis įgijo turtingą baleto teatro dailininko patirtį. Jo laukė bendradarbiavimas su Balanchine‘u, Miasinu, Fokinu, Lišinu“.

 

       Taip po truputį žurnale persikeliama į sovietinius laikus, kai baleto padėtis ėmė radikaliai keistis. Jo istorijoje ėmė rodytis naujos pavardės. Straipsnyje „Mes dėkingi Jums...“ garsaus lietuvių choreografo Vytauto Grivicko vaikaitės Aurelijos Grivickaitės surinkti su šiuo choreografu dirbusių šokėjų Žilvino Dautarto, Leokadijos Aškelovičiūtės, Raimundo Minderio, Pranutės Sargūnaitės, Natalijos Šiekštelienės, Elegijaus Bukaičio laiškai-atsiminimai apie darbą sovietinės Lietuvos operos ir baleto teatre su šiuo choreografu.

 

       Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje veikė net keletas muzikinių teatrų: Didžioji Kauno opera, Kauno operetė, Šiaulių muzikinis teatras, Vilniaus operos ir operetės teatras. Pastarajame dirbo ir nedidelė šokėjų trupė, dalyvavusi operos pastatymuose. Apie šią trupę „Krantuose“ rašo muzikologė Vytautė Markeliūnienė, atskleisdama karo meto teatro kasdienybę statant ir rodant pasisekimo sulaukiančius spektaklius nepaisant nešildomų patalpų, spektaklio metu gęstančios elektros ir kaukiančių oro pavojaus sirenų. Pvz., 1942 m. į operos „Faustas“ premjerą veržėsi patekti net 10 tūkstančių vilniečių!

 

        Šiuo metu neretai kalbant apie lietuvišką baletą minima Australijos balerinos Ramonos Ratas-Zakarevičienės pavardė. Gimusi Kaune 1939 m., ji su tėvais (mama – Valstybės teatro balerina Regina Drazdauskaitė) 1944 m. išvyko į Australiją, kur baigė baleto studijas. 1998 m. su Jurgiu Žalkauskiu įsteigė Lietuvos baleto bičiulių draugiją, kurios dešimtmečio proga surengtame projekte greta kitų dalyvavo ir „Auros“ šokėja Lina Puodžiukaitė bei vadovė Birutė Letukaitė. „Krantuose“ rasime Jūratės Terleckaitės pokalbį su R.Ratas-Zakarevičiene.

 

       Keli žurnalo 4-jo numerio tekstai yra skirti nesenos praeities ir dabarties baleto šokėjams. Aktorius ir šokėjas Paulius Tamolė rašo apie nepamirštamą Lietuvos baleto solistą, unikalų Karenino ir Stebuklingo mandarino vaidmenų atlikėją, pedagogą Joną Katakiną, prieš penketą metų pasitraukusį iš gyvenimo. Tekste bandoma atskleisti ne tik sudėtingą iš didžiosios scenos pasitraukusio šokėjo pasaulėjautą, bet ir paties teksto autoriaus santykį su šia iškilia asmenybe.

 

       Tie, kas skaitė Livijos Gulbinaitės 1996 m. pasirodžiusią knygą „Akimirkos vaikais“ apie Lietuvos baleto artistus, galės tarsi „patęsti“ knygos skaitymą, nes straipsnyje „Akimirkos vaikai – kur jūs dabar?“ ta pati autorė rašo apie dabartinę jos kalbintų garsenybių – Aušros Gineitytės, Voldemaro Chlebinsko, Petro Skirmanto, Neli Beredinos, Eglės Špokaitės veiklą. Pastarajai balerinai skirtas ir Rusijos baleto istoriko ir kritiko Vadimo Gajevskio straipsnis „Eglės metai“, kuriame jis lygina Špokaitės pasirodymą Majos Pliseckajos konkurse 1994 m., Alos Sigalovos tango balete „Raudonieji ir juodieji šokiai“ 2002 m. ir Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Otelas“ 2010 m. Špokaitės temą užbaigia „Krantų“ redaktoriaus Helmuto Šabasevičiaus parengta informacinė žinutė apie pirmąjį baleto konkursą Lietuvoje, kurį surengė Eglės Špokaitės ir Kristinos Sliesoraitienės baleto mokykla.

 

       Keli J.Terleckaitės, Gintarės Šatkauskaitės, Kamilės Šulcaitės interviu su baleto šokėjais P. Skirmantu, Edvardu Smalakiu, Eligijum Butkum atskleidžia buvusių ir esamų žvaigždžių požiūrį į buvimą scenoje, talentą, dabartinę baleto padėtį Lietuvoje.

 

       LNOBT Lietuvos baleto istorija skaičiuojama nuo 1925 m. Kaune Valstybės teatre parodyto pirmojo Leo Delibeso spektaklio „Kopelija“. Tuomet jį pastatė Pavelas Petrovas. 85-ąsias baleto trupės metines LNOBT taip pat pažymėjo „Kopelijos“ premjera, pakviesdama naują choreografą, LNOBT rodomo spektaklio „Dezdemona“ autorių Kirillą Simonovą. Visiškai naują libretą pagal E.T.A.Hoffmanno pasaką „Smėlio žmogus“ parašė M.Šemiakinas. 4-jo „Krantų“ žurnalo pabaigoje ir patalpinta ši šiurpą kelianti Hoffmanno pasaka, kurią iš vokiečių kalbos išvertė Alfonsas Tekorius.

 

       Malonaus skaitymo. Žurnalą „Krantai“ galima įsigyti „Krantų“ redakcijoje Vilniuje (Klaipėdos g. 6-408 (Mokytojų namai), tel. 26 110 26 arba mob. tel. 8682 35546, 8681 77816), knygyne „Akademinė knyga“ (Universiteto g. 4), „Katalikų pasaulio“ leidyklos knygyne (Pranciškonų 3/6), knygyne „Natos“ (Totorių g. 20) ir Katedros knygyne (Šventaragio 4).