Visai neseniai po veidaknygę (facebook‘ą) klaidžiojo filmukas, kaip ji atrodytų realybėje. Gatvėmis vaikščiojo vyrukas, apsivilkęs marškinėlius su užrašu „I like women“ (Man patinka moterys), klausinėjo praeivių, ar jie nenorėtų tapti jo draugais ir pasižiūrėti jo nuotraukų albumo, kurį – gana nemažą – nešiojo su savimi ir kaišiojo visiems po nosimi.

       Menų spaustuvės Juodojoje salėje rugsėjo 23 d. parodytas šokio spektaklis „Veidai“ man priminė tą bandymą „surealinti“ veidaknygę. Jauni choreografai Lina Puodžiukaitė ir Marijanas Staniulėnas, kažkada kartu šokę „Auros“ šokio teatre, padirbėję su Vokietijos choreografu Samiru Akika, pabandė Lietuvoje realizuoti jo propaguojamą darbo su šokėjais stilių, provokuojantį atvirai kalbėti apie save. Tai savotiškas prichoterapijos ir socializavimosi seansas, kurio liudininkais tampa spektaklio žiūrovai.

       Scenoje keliolika įvairaus amžiaus jaunų žmonių pasakojo apie save – savo pažiūras, pomėgius, santykius su savimi ir aplinkiniais. Pasakojo žodžiu, judesiu, muzika, kurie – vieni lengviau, kiti – kiek strigdami – jungėsi į derinius, išryškinančius vienokį ar kitokį jaunuolio portretą. Jausmų ir nuotaikų amplitudė buvo pati plačiausia – nuo tikėti verčiančio nuoširdumo iki prastos vaidybos, nuo daugiaprasmio išraiškingo tylėjimo iki niekų plepėjimo, tarsi slepiantis už žodžių srauto, nuo skausmingai atviros savianalizės iki paaugliškos bravūros, nuo vaikyste dvelkiančio naivumo iki sintetinės „viršelio modelio“ laikysenos. Ir atviriausi, nuoširdžiausi jaunieji atlikėjai atrodė šokdami – vieni geriau, kiti prasčiau trypdami hip hipo žingsnelius, vartydamiesi ir lankstydamiesi, kalbėdamiesi žvilgsniais ir šypsenomis.

       Vadinti „Veidus“ baigtiniu spektakliu nesiryžčiau. Veikiau tai buvo atvira laboratorija, kurios veiksmas niekada nesikartos, nes gimsta čia ir dabar, kad ir kiek kartų tartum tuos pačius žodžius ar nešiotum plakatą su užrašu „F...k capitalism“. Pasikeitusi spektaklio vieta, žiūrovų sukurta laukimo aura, momentinės nuotaikos ir pojūčiai, žinojimas, kad tave stebi draugai, giminaičiai, kuriems tavo atsivėrimai gali būti naujas ir netikėtas potyris, kaskart keičia visą spektaklio dvasią.

       Bet kartais tie ant noro įtikti, patikti, priblokšti ar bent jau nustebinti padiktuoti „atsivėrimai“ gali sugadinti spektaklį, paversti jį karikatūrų, šaržų ar sustingusių nuotraukų albumu. S.Akika – Pinos Bausch mokinys, o ši vokiečių choreografė gebėjo atverti savo atlikėjų sielas begalinės apimties klausimynais ir visišku tarpusavio pasitikėjimu. Jos metodas, pritaikytas labai jauniems žmonėms, stokojantiems sceninės patirties, ir neturint tinkamo režisieriaus, taip ir liko tik bandymu sukurti veidų galeriją. Atskiri epizodai keitė vienas kitą primindami šiuolaikinį animacinį filmą, kai neturi laiko nei įsižiūrėti veidų, nei įsiklausyti žodžių. Jie susiliejo į vientisą nuotaikų ir frazių kratinį, kurio geriausioji pusė – tai visos grupės pateiktas tarsi iš dėlionės gabalėlių sudurstytas šiuolaikinio jaunuolio, neretai priklausomo nuo tos pačios veidaknygės, portretas.

       Tačiau jokiu būdu nenoriu sumenkinti matyto reginio prasmės. Žinau, kad reikia turėti drąsos scenoje prašnekti apie savo svajones, sėkmes ir nesėkmes, įpročius ir silpnybes. Ir daugelis tos drąsos nestokojo, tikiuosi – geresnio savęs pažinimo vardan. Lietuva – teatro šalis, tad net atviriausią ir nuoširdžiausią išpažintį priimame kaip teatrą, t.y. išgyventą svetimą jausmą tariant svetimus žodžius. Ir tokiame spektaklyje (ar laboratorijoje), kaip „Veidai“ reikėtų itin vengti šabloniškų išsireiškimų, popkultūros ir madingų jaunimo žurnalų propaguojamų pažiūrų, kurių motyvacija paremta reklamos diktuojamo gyvenimo stiliaus. Tiesa, tokių epizodų nepasitaikė daug, ir jaunųjų atlikėjų pasirodymas nuo jų nenukentėjo, veikiau – jų išvengusieji atrodė dar įdomesni ir paveikesni.

       „Veidai“, matyt, dar keisis, keičiantis atlikėjams, kaupiant ir pervertinant gyvenimo patirtis, išmokstant atidžiau pažvelgti į save iš šalies. Manau, kad atlikėjai, net jei netaps profesionaliais šokėjais, išlaikys savyje kalbėjimo šokiu jausmo gerumą ir gebės pažvelgti atgal į savo šokio albumuose kurtus veidus.

Rūta Šalnaitė