2011 m. sausio 22 d. menų spaustuvės Juodojoje salėje įvyko šiuolaikinio šokio asociacijos renginys – pirmoji Lietuvos šiuolaikinio šokio vitrina. Nors dažnai „šokio vitrina“ vadinamas renginys, kuriame pristatomi vienoje ar kitoje šalyje veikiantys šokio kolektyvai ir institucijos, tačiau Asociacija šiam terminui suteikė kitą prasmę ir publikai pristatė „žalius“ trijų choreografių darbus. „Žaliais“ juos tenka vadinti dėl to, kad nei vienas iš darbų dar nėra įgavęs galutinės formos ir ateityje dar bus tobulinamas. Dar prieš prasidedant pasirodymams Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė Birutė Banevičiūtė pristatė renginį, pabrėždama, kad iki šiol kasdienius šokio trenažus organizavusi asociacija ryžosi pirmąkart parodyti „kas iš tų trenažų išėjo“. Ji paminėjo, kad ne visi choreografai ryžtasi atkleisti žiūrovams savo dirbtuvę ir parodyti šokio spektaklio „pusfabrikačius“.

       Po trijų šokio kompozicijų dalis žiūrovų išsiskirstė, o su likusiais kalbėjosi choreografės ir B.Banevičiūtė. Tokie pokalbiai Lietuvoje taip pat nėra įprasti, žiūrovai kartais bijo „kvailai paklausti“ arba išgirsti atsakymą, kuris sugriaus jų pirminius pamatyto spektaklio įspūdžius. Tad ir dabar salėje dominavo šiuolaikinio šokio pasaulio atstovai bei jų artimieji, neblogai žinantys šiuolaikinio šokio „virtuvę“.  

       Pirmojoje Šokio vitrinoje buvo parodytas Editos Stundytės būsimo šokio spektaklio eskizas. Pasak choreografės, jo pavadinimas „Šokis nr.1“ – kol kas dar sąlyginis. „Norėjau sukurti spektaklį apie nieką, – pasakė choreografė. – Lietuvoje žiūrovai pratinami mąstyti vaizdais, jiems pateikiami spektaklių aprašymai. O aš norėjau, kad jie patys susikurtų vaizdinius – ką jiems sako šis spektaklis“. Tad, pasak jos, ir eskizo pavadinimas kol kas – sąlyginis. Tačiau į žiūrovo iš salės klausimą, ar bus „Šokis nr. 8“, choreografė atsakė, kad gal ir bus. Vadinasi, šis pavadinimas gali būti „serialo“ pradžia. O kol kas matėme ribotoje erdvėje „įkalintus“ trūkčiojančius minimalistinius judesius, tarsi vizualizuojančius tokią pat trūkčiojančią Ryoji Ikedos muziką.

       Erikos Vizbaraitės sukurti du šokio epizodai „atkeliavo“ iš Naujosios operos akcijoje parodytos Ritos Mačiliūnaitės operos „NO AI DI“ apie seną samių šamanę, prieš mirtį norinčią pasidalinti savo sukauptomis žiniomis. Iš konteksto „išplėšti“ šokiai prarado dalį savo prasmingumo, tačiau pirmąjį iš jų bent dalinai į „šamanišką“ kontekstą grąžino Agnės Ramanauskaitės šokis, primenantis kerėjimo ritualus, aktyvų ryšį su aplinka. Šiame epizode šokiui puikiai antrino Rūtos Biliūnaitės sukurti kostiumai. Antrasis epizodas, „papuoštas“ ryškiai raudonais veltiniais, buvo sukurtas naudojant samių liaudies šokius.

       Susitikimo su žiūrovais metu E.Vizbaraitė papasakojo „kodėl samiai“, kaip ji ieškojo medžiagos apie šią tautą ir jos papročius, išklausė pasiūlymą visą šokio operą „NO AI DI“ paversti šokio spektakliu.

       Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių šokėjų studijų programos antro kurso studentai pristatė savo pirmo kurso darbų pagrindu kurso vadovės choreografės Airos Naginevičiūtės režisuotą šokio spektaklį „Druska“. Studentai buvo gavę užduoti judesiu, šokio „vizualizuoti“ paveikslus, jų sukeltas nuotaikas. Pačios kurso vadovės teigimu studentai dar darė nemažai klaidų, kai kurie šokio epizodai jiems dar buvo fiziškai per sunkūs, tačiau tarp studentų jau galima buvo pastebėti ryškesnes asmenybes, kurių fizinius šokio trūkumus kompensavo judesių jausmingumas.

       Tikėkimės, kad ši šokio vitrina – ne paskutinė, kad Šiuolaikinio šokio asociacija surengs tokių ir daugiau, ir daugiau choreografų išdrįs žiūrovams pristatyti spektaklių eskizus. Taip pat gal ateityje daugiau žiūrovų įžiebs savyje smalsumo liepsnelę ir pabandys sužinoti, kas jie – šiuolaikinio šokio kūrėjai, kur jie semiasi idėjų ir kodėl tų idėjų realizavimas kartais būna toks keistas.