Lietuvos šokio pasaulyje (o gal ir kiekvienos kitos šalies) judėjimas vyksta labai netolygiai. Po ilgo štilio vienas po kito pasipila šokio spektakliai, paskui vėl ilgesnė ar trumpesnė tyla, kapteli vienas-kitas šokio lašelis, jau imi manyti, kad visi choreografai emigravo į užsienį, o šoka vien baleto trupės valstybiniuose teatruose, ir staiga vėl pradedi kas savaitę (ar net dažniau) lankytis teatruose, žiūrėdamas naujus ar nematytus anksčiau sukurtus spektaklius.

 

       Nesunku susieti šį chaotišką Brauno judėjimą su valdiškų įstaigų, kultūrai dalinančių pinigus, krusčiojimais. Vieni kūrėjai gauna lėšų kūrybai, kiti – sklaidai. Tad pavasarį, po pirmojo lėšų lietučio, imi jausti šokio pulsą.

 

       Vienu iš tokių finansinio lietučio padarinių galėtume laikyti balandžio 11 d. Menų spaustuvėje parodytą jaunos choreografės Dovilės Petkūnaitės šokio spektaklį „Movie never made“. Spektaklio pavadinimas atkeliavo iš grupės „A Silver Mt. Zion“, kurios muzika skamba spektaklyje, dainos. Mįslingas desperacija dvelkiantis tekstas spektaklio skrajutėje – taip pat šios grupės kūrinys. Tad beliko laukti, kad scenoje išvysime tokį pat juodai baltą vaizdą, kaip ir pagal dainą „Movie (never made...)“ sukurtas vaizdo klipas.

 

       Dovilė Petkūnaitė – viena iš penkių choreografės ir pedagogės Airos Naginevičiūtės magistrančių, įdomi šokėja ir, atrodo, galinti tapti nemažiau įdomia choreografe. Kaip baigiamąjį kūrybinį darbą pavasarį Menų spaustuvėje ji pristatė spektaklį „Purpuriniai drakonai“ apie porų nesusikalbėjimą, skirtingų pasaulių sankirtos paieškas. Spektaklis buvo bene brandžiausias choreografinis tos laidos magistrantų kūrinys. Bet jau tuomet kilo įtarimas, kad jo kūrėja gan drąsiai šokio kalba prabyla apie jausmus ir gyvenimo epizodus, kurie dar nėra jos pačios išgyventi, veikiau atėję iš romantizuotų jaunystės vaizdinių.

 

       Spektaklio „Movie never made“ eskizą D.Petkūnaitė parodė 2008 m. ir 2009 m. pavasarį. Jame šoko viena Rūta Butkus, o eskizas atrodė kaip nedidelė, bet išbaigta labai emocinga miniatiūra, į kurią talentinga šokėja sutalpino ne tik choreografės, bet ir savas mintis. Dabar spektaklis buvo gerokai išplėstas – tiek atlikėjų skaičiumi, tiek muzikine apimtimi, tiek ir siužeto gilumu. Scenoje matėme tris moteris, apsirengusias asketiškomis ilgomis tamsiomis sukniomis, kurios nedviprasmiškai kalbėjo apie netektį. Kokią? Spektaklio apibūdinimuose, klaidžiojančiuose pasaulio žiniatinklio erdvėje, sutinkame žodžius „moterys-kunigės“, tad galima suvokti, jog netektis – tai savojo „aš“ atsisakymas, aplinkos spalvų, šurmulio, šviesos netektis, užsidarant tik klaustrofobiškoje fanatizmo celėje.

 

       Scenoje – dūmai, dusinantis smilkalų kvapas ir vanduo. Visi keturi scenos kampai dvelkia misticizmu, neviltimi ir desperacija. Trūkčiojantys judesiai, beldimas kumščiu į krūtinę (atgaila?), sielos ir kūno uždarumas tamsių emocijų rinkinį papildo depresija, kurios nepraskaidrina net ir šviesoje švystelintys vandens srautai.

 

       Vanduo šiame spektaklyje – kaip kad dažniausiai pasitaiko – apvalantysis elementas. Šokėjos pila jį ant savęs ir viena ant kitos, taško plaukais, brenda per jį basomis pėdomis. Vandens srovės nesudrasko dūmų miglos, tarsi viskas vyktų sapne. Kartais, kai vandens srautas šliūkšteli ant pažemėje išrikiuotų prožektorių, pajunti įtampą – ar kas nesprogs, neužges? Tai, regis, nebūtų netikėta – scenoje kuriama juoda emocijų įtampa turi kažkaip baigtis. Galbūt ramia iškrova, o galbūt ir trankiu smūgiu.

 

       Tačiau pabaiga – labai savotiška. Vandens plėvelė ant grindų ima atspindėti veiksmą tarsi veidrodyje. Ir ateina ramybė. Atrodo, kad spektaklio kūrėjai būtent šito ir reikėjo – pamatyti savo pačios sielos atspindį, savo vidinį „aš“.

 

       Visos trys „Movie never made“ šokėjos pasirodė besančios tikros asmenybės. R.Butkus užsisklendusi savyje, savo vienatvėje, rūsti, neprieinama. Kiekvienas judesys, kiekvienas žvilgsnis – prasmingi, atliepiantys muzikos intonacijoms. Ji traukia akį vien savo povyza, gali net nejudėti. Pati D.Petkūnaitė – kiek laisvesnė, gerokai minkštesnio judesio, labai natūrali ir gaivališka, gal šiek tiek stokojanti techniškumo. Trečioji šokėja – Marija Simona Šimulynaitė, paskutiniuoju metu labiau pastebima kaip Naujosios operos akcijos choreografė, buvo kiek šaltesnė, santūresnė. Man pasirodė, kad visiškai nuoširdžiai atsiverti jai sutrukdė klasikinio baleto parengimas, nes žiūrovo žvilgsnis labiau krypo į taisyklingai ištemptą pėdą, aukštą žingsnį, įtemptą nugarą, taisyklingai suformuotą riešo poziciją, o ne į metaforiškąją judesio prasmę. Tačiau ir ši šokėja pasirodė ne mažiau įdomi, kaip ir dvi jos kolegės.

 

       Nepraėjus nė savaitei vėl atsisėdau žiūrovų salėje – šįkart Šokio teatre, kur balandžio 16 d. buvo rodomas 2009 m. pabaigoje choreografo Jurijaus Smorigino sukurtas šokio spektaklis „Fedra“. Šio spektaklio premjera įvyko 2009 m. gruodžio 20 d., bet Vilniuje jis, regis, daugiau nebuvo rodytas. Bent jau prastokai prižiūrima „Vilniaus baleto“ svetainė, kurioje nelengva susigaudyti, ir kiek chaotiškas choreografinių projektų teatro „feisbukas“ to nemini.

 

       Visiškai neseku J.Smorigino pasirodymų televizijos ekrane peripetijų. Laikau jį geru choreografu, kuriančiu neoklasikinio ir šiuolaikinio baleto su šiuolaikinio šokio priemaišomis spektaklius, o jo norus kurti aplink save skandalingą atmosferą ir viešai darkytis laikau puikia galimybe ištaškyti gamtos dovanoto talento likučius visokiems niekams. Deja, būtent šie išsitaškymai pastebimi ir paskutiniuosiuose J.Smorigino spektakliuose.

 

       Pirmą kartą „Fedrą“ J.Smoriginas sukūrė 1988 m. Tada tai buvo trumpas, labai santūrus spektaklis, kupinas metaforų, kuriame Loreta Bartusevičiūtė sukūrė išdidžios ir pažeidžiamos moters paveikslą. Buvo apsieita be tiesmuko širdį draskančio pasakojimo, o mirusios (nusinuodijusios) Fedros kūną juodi paukščiai nunešė į Hado karalystę. Tuomet skambėjo Alfredo Schnittkes muzika – sunki, palaikanti grėsmės nuojautas.

 

       Tačiau metaforos jau senokai pasitraukė iš J.Smorigino spektaklių. Gal norėdamas įtikti „plačiajai publikai“, kurią pritraukia savo skandalingais posakiais, o gal tiesiog neberasdamas laiko susikaupti, paskutiniuoju metu choreografas vieną po kito (tiesa, su ilgokom pertraukom) lipdo šokėjiškumo prasme gražius, bet teatrine – nebeįdomius spektaklius.

 

       Tokia ir naujoji „Fedra“ – tiesmukai papasakota tragiška istorija apie brandžios moters gal jau paskutinę meilę posūniui ir abiejų mirtį, vieno – atsitiktinę, kitos – pasirinktą. Choreografine prasme tai buvo vis tas pats atpažįstamas J.Smorigino braižas – lengvos pažiūrėti, bet (iš patirties žinau) sunkios atlikti judesių kaskados, traukiančios akį, nepaprastai muzikalios. Net ir akrobatika padvelkiantys intarpai į jas įsiliejo labai organiškai. Šįsyk spektaklis sukurtas pagal Onutės Narbutaitės ir Heitoro Villa-Loboso muziką, skirtingas mizanscenas priskiriant skirtingo stiliaus melodijoms. Todėl jaunimo pasilinksminimas gaivališkiau siautė skambant Villa-Loboso kūriniams, o pagrindinių veikėjų jausmų peripetijas labiau įprasmino gerokai gilesnė, sudėtingesnė O.Narbutaitės muzika. Choreografas neapsiriko pasirinkdamas šiuos kompozitorius, tuo pat metu palengvindamas ir sau užduotį – giluminę veiksmo dalį perteikdamas garsų kodais.

 

       Režisūrine prasme spektaklis priminė baletą „Romeo ir Džiuljetą“, kur dviejų žmonių meilės istorija parodoma miestiečių kasdienio gyvenimo fone. Fedros meilinimasis Hipolitui Tezėjo rūmuose vyksta čia pat už lango siaučiant jaunimo grupelėms. Nors nelabai įdomus, tačiau vykęs sprendimas palyginti pavasarišką ir rudenišką meilę.

 

       Tokį sprendimą papildė ir judesių stilistika. Fedros vaidmenį atliko Neli Beliakaitė – graži, iškilni, plastiška, pasitikinti savimi. Choreografas jai skyrė nemažai aštrokų kampuotų judesių, tarp kurių pynėsi ir labai daug baletinių klišių, pantomimos užuominų, tačiau visuma buvo darni. Choreografinis jos vidinės kovos tarp meilės ir savo padėties tragiškumo suvokimo sprendimas buvo tikrai „smoriginiškas“, nes turbūt stipriausia šio choreografo kūrybos pusė – vidinių būsenų per išorinį veiksmą, judesį atskleidimas.

 

       Fedros antipodas – linksma ir žaisminga Miranda, kurios vaidmenį sukūrė Giedrė Stankevičiūtė. Judesių pynės, lengvumas, neblėstanti šypsena atskleidė jaunystės žavesį. Šalia jos pasirodę „Vilniaus baleto“ studijos šokėjai sudarė puikų foną, ne tik sustiprinantį atsvarą sunkiasvorei Fedros meilei, bet ir padedantį išryškinti jaunystės, romantikos, įsimylėjimo prasmes.

 

        Hipolito vaidmuo atiteko skrajutėje „spektaklio žvaigžde“ pavadintam Arturui Bajorui, kuris, sprendžiant iš įvairių nuogirdų, į J.Smorigino akiratį pateko televizijos šou. Šio jaunuolio „žvaigždiškumo“ neįžiūrėjai. Atvirkščiai – jis man pasirodė tarsi išprašytas iš baleto mokyklos – atsinešęs visas ten įskiepijamas baleto klišes, bet iki galo taip ir neįvaldęs J.Smorigino spektakliui būtinos šokio technikos. Jo Hipolitas – joks, o choreografo valia net ir įgavęs labiau neigiamą nei teigiamą įvaizdį, pats provokuojantis Fedrą, priimantis jos meilinimąsi ir čia pat „kabinantis“ Mirandą. Jokio sielos blyksnio, gilesnio vidinio savo vaidmens suvokimo nebuvo.

 

       Toks pat bespalvis pasirodė ir Tezėjo vaidmens atlikėjas Petras Lenkutis, kurio aristokratišką iškilnumą veikiau rodė ilgas sijonas (jau kliše tapęs šiuolaikinio šokėjo kostiumas) ir staigūs rankų mostai nei visa povyza.

 

       Bendrą spektaklio vaizdą gan smarkiai gadino nevykę, tarpusavyje nederantys kostiumai, tarsi atkeliavę iš pačių įvairiausių epochų ir stilių. Deja, tą tenka pasakyti apie veik visus J.Smorigino spektakliams Anos Lorens sukurtus kostiumus. Blizgantis Hipolito kostiumas atrodė neskoningas, nuolat iš po per trumpos viršutinės kostiumo dalies šmėkščiojantis nuogas Tezėjo pilvas kaip ir išpūstais tiuliais pridengtas burokinis Fedros mini sijonėlis (vis tik antikinė istorija) atrodė atkeliavę iš kokio nors „Acid City“ garderobo, o tradicinės pusilgės kitų merginų suknelės ir vyriški kostiumai apskritai neturėjo savojo „veido“ ir galėjo tikti bet kuriam besiužečiam  šokio kūriniui. Tokios pat bereikšmės pasirodė ir kitos spektaklio apipavidalinimo detalės – plokščias apšvietimas, dekoracijos, butaforija.

 

       Visas spektaklio detales, „iškrintančias“ iš bendro spektaklio vaizdo priskirčiau ne tiek finansiniams sunkumams, sunkia letena slegiantiems „nevalstybinį“ kūrėją ir teatrą, bet J.Smorigino „išsitaškymui“. Metaforos nekainuoja, kainuoja laikas, o jo, lakstant iš vienos laidos į kitą ir laidant chamiškus juokelius, tikram menui pritrūksta.

 

       Todėl žvilgterėjusi per petį atgal į per praėjusias kelias savaites matytus Lietuvos choreografų šokio kūrinius, imu pirmenybę atiduoti tikram jausmui, gal ne itin lanksčiai, lengvai ir žaismingai pažertam scenoje, tačiau kylančiam iš sielos gelmių. O „žvaigždiškumas“ tėra išorinis blizgesys, kurio spinduliai kiek prisimerkus nebeslepia švarplėto žvaigždės paviršiaus.

 

Vita Mozūraitė

 

Rūta Butkus spektaklyje „Movie never made“, Augusto Pečiboršč nuotrauka