Anksčiau vadinusis Tarptautiniu modernaus šokio festivaliu, o dabar žodį „modernaus“ pakeitusi į „Aura“, Kaune prasidėjo 21-oji šiuolaikinio šokio fiesta, persipynusi su Kauno bienale „Tekstilė’11: Dar kartą-Šokam-Pirmyn“. Abu renginius jungia ne tik aktyvus šokio teatro „Aura“ aktyvus dalyvavimas juose, bet ir formalioji pusė – bendra solidi programėlė-vartyklė, kurios abiejose pusėse matome iš viršelio besiveržiančią šokėjo Manto Stabačinsko figūrą.

       Festivalio atidarymui buvo parodytas bendras „Derida Dance“ (Bulgarija), Pro Progressione (Vengrija) ir „Auros“ šokio teatro projektas – šokio spektaklis „V.A.G.“. Tai buvo simbolinė daugiatautė pradžia, atliepianti festivalio tarptautiškumui, nes spektaklyje dalyvavo kelių šalių kūrėjai.

       Žiūrėdama į programėlėje patalpintą nuotrauką ir skaitydama mįslingą, tarptautinių žodžių prifarširuotą spektaklio aprašymą nutariau, kad scenoje mačiau visai kitą – ne „katalizavimą“, „homeostazę“ ir „interakciją“, o įdomų, labai vizualų menų sintezės dėka sukurtą kūrinį, kuriam visai nebūtinas paaiškinimas, nes kiekvienas yra laisvas jį suvokti savaip.

       Spektaklis susidėjo iš trijų dimensijų – choreografo Jivko Jeliazkovo sukurto šokio, Klimento Dichevo muzikos ir Aleksandro Petrovo video vaizdų, kurie itin aktyviai tarpusavyje sąveikavo. Žiūrint spektaklį vis ateidavo į galvą žodis „fragmentai“, nes kiekviena sudedamoji dalis tarsi buvo dar suskaidyta į atskiras smulkesnes daleles.

        Juodi kostiumai į atskirus fragmentus skaidė šokėjų kūnus, juodame fone panaikindami rankų, kojų, torso sąsajas ir paversdami šokėjus trūkčiojančiais transformeriais. Čia jau nebuvo galima kalbėti apie judesio plastiką ir aptakumą – į sudedamąsias dalis suskaidyti kūnai kūrė tokį pat į atskirus sudedamuosius elementus išpreparuotą judėjimą, tarsi nepaprastai greitai keistųsi statiškos pozos ir vien tik akis, eliminuodama pauzes, paverstų juos ištisiniu vaizdu.

        Ypatingai šiame spektaklyje išsiskyrė „Auros“ šokėjas Marius Pinigis, kurio kūnas kartais, regis, visai nepaklusdavo anatomijos taisyklėms ir traukos dėsniui. Jis šokinėjo, sukosi ir krito, šuolių metu netikėtai keisdamas kryptį ir atsiplėšdamas nuo žemės tokiu būdu, koks įmanomas tik besvoriam kūnui.

        Choreografinis judesių fragmentiškumas tarsi aidas atkartojo garsų fragmentus. Aštroka K.Dichevo muzika diktavo visas įmanomas nuotaikų kaitas – nuo sentimentaliai romantiško paniūniavimo iki sunkių pykčio priepuolių, neleidžiančių nė minutei atsipalaiduoti ir vien tik gėrėtis vyksmu. Muzika tarsi botagas ginė visą veiksmą pirmyn, griežtai koreguodama atskirų šokėjų improvizacijas ir grupinio šokio tempą. Tuo pat metu atrodė, tarsi muzika gyventų savo atskirą gyvenimą, kurį šokėjai stengėsi pritaikyti savo poreikiams.

        Trečiasis „veikėjas“ buvo šviesos ir įspūdingos video projekcijos, balansuojančios ant apgalvoto kičo ir originalumo ribos. Jau kiek pabodę ir visiškai neinformatyvūs išdidinti kūnų fragmentų vaizdai (lūpos, bamba, pažastis), įdomūs gal tik dermatologams, atrodė tarsi atklydę iš kokio septintojo dešimtmečio menininko vaizduotės, bet kurioje kūno dalyje pirmiausia matančio išsilaisvinimą. Jie buvo agresyviai aktyvūs ir gožė tik beįsisiūbuojantį šokį, tačiau vėliau perdavė jam aktyvumo estafetę.

       Retai pasitaiko matyti tokią ekrano ir scenos vaizdų vienovę – projektuojamo vaizdo vientisumą griaunančios ketverios scenoje stovinčios butaforinės durys laužė šviesų linijas lygiai taip pat, kaip kostiumai – šokėjų kūnų siluetus. Vienu metu judantys video vaizdai ir šokėjai skaidė scenoje vykstantį veiksmą į aktyvius fragmentus, tačiau savo nuotaika ir dinamika sąveikavo ir nei vienas negožė kito. Ekrane projektuojamos geometrinės formos imdavo pulsuoti ir gyventi scenoje judančių šokėjų dėka. Jie manipuliavo ant scenos grindų krintančiomis šviesų dėmėmis tarsi materialiomis formomis. Į neuronus panašios linijos slenkančių per ekraną šešėlių pagalba virto gigantišku plasnojančiu drugiu, o gyvo nariuotakojo siluetą, tuo pat metu scenoje kūrė šokėjai.

        Ekrane lakstančios švieselės, susisukančios į spalvotus ratus, transformuodamosi į kosmoso erdvėse pasipylusius žvaigždynus galų gale virto paprasčiausio žydinčio kaktuso portretu, tarsi dar kartą įrodinėtų fantastikos knygose gyvą teoriją apie atomuose slypinčius makropasaulius.

        „V.A.G.“ – tai žodžių „vidutinis atsako greitis“ santrumpa. Tai nebuvo lengvas grakštus reginys, tinkantis atsikvėpti pavargus po darbo, veikiau jis įkyriai piršo daugybę minčių, vertė įtemptai sekti banguojantį vyksmą ir ieškoti po visomis detalėmis paslėptų minčių. Spektaklyje muzika diktavo visą vyksmą, video vaizdai kūrė jo nuotaiką, o šokėjų kūnai į tai atsakydavo, transformuodami garsus ir vaizdus į judesius, kurie, savo ruožtu, tarsi iššūkis buvo pateikiami žiūrovams.

       Puiki festivalio pradžia, nuteikianti rimtam įvykiui.

Vita Mozūraitė

Svetlanos Baturos nuotraukos