Nuotraukos iš mugės archyvo

 

Vita Mozūraitė

 

Šiemetinė - jau septintoji - Tarptautinė šokio mugė, vykusi Diuseldorfe (Vokietija) rugpjūčio 28-30 d., šiek tiek skyrėsi nuo ankstesniųjų. Tiesa, ji buvo tokia pat spalvinga, gausi lankytojų ir dalyvių (daugiau nei 200), triukšminga ir judri, tačiau kai kurie jos rateliai sukosi kiek girgždėdami.

 

Pirmosios trys Tarptautinės šokio mugės vyko Esseno anglies kasyklose. Nuo ketvirtosios jos persikėlė į Diuseldorfo Kultūros ir meno forumo pastatą. Šis pastatas buvo atidarytas 1998 m. specialiai parodoms ir kultūros renginiams. Dviejuose jo sparnuose pirmajame aukšte, atskirtuose dažniau pokalbiams nei valgymui naudojamos kavinės, ir buvo išdėstyti 94 mugės stendai, kuriuose prisistatė daugiau nei 200 trupių ir organizacijų. Antrajame aukšte vyko konferencijos, seminarai, diskusijos, garsaus buto šokio pradininko Kazuo Ohno šimtosioms gimimo metinėms skirta puiki fotografijų paroda. Mugės pastato prieigose lauke taip pat pasirodydavo trupės. Visur buvo galima sutikti mugės direktorių Kajo Nelles, kuris suspėdavo ne tik pasižiūrėti spektaklius ir dalyvauti žodiniuose renginiuose, bet ir aplankyti visus stendus, pakalbėti su jų šeimininkais.

 

Ar tik ne ekonominė Europos situacija lėmė tai, kad šiemet stenduose buvo pateikiama gerokai mažiau įvairiausių lankstinukų ir bukletų, mažiau visokių margų „dovanėlių" su trupių ar organizacijų logo ženklais. Stendai anksčiau pasižymėjo didesne išmone, dabar gi buvo jaučiamas didesnis santūrumas.

 

Ankstesnėse mugėse buvo itin subalansuotas spektaklių, prasidedančių vos užsidarius mugės stendams, laikas - gana nesunkiai galėjai suspėti pasižiūrėti visus iš anksto užsakytus spektaklius. Šįsyk kai kurių iš anksto užsakytų spektaklių teko atsisakyti tam, kad suspėtum kitur. Kaip ir daugelyje festivalių mugės organizatoriai pasitikėjo trupių nuorodomis apie jų spektaklių trukmę, tačiau ne vienas spektaklis užsitęsė, retas prasidėjo laiku (kur garsusis vokiečių punktualumas?), o organizatoriai, suskaičiavę spektaklių minutes, užmiršo įskaičiuoti kartais visai netrumpas pertraukas ir reveransų bei žiūrovų plojimo laiką. Prie to dar prisidėjo ir tai, jog į Diuseldorfo pašonėje esančiame Krefeldo miestelyje vykusius spektaklius teko vykti traukiniu, kelionė kuriuo užėmė gerokai daugiau laiko nei buvo nurodyta festivalio buklete. Tad sceninė mugės dalis įnešė nemažai sumaišties į bendrą vyksmą.

 

O gal ramiai judėti tarp mugės renginių sutrukdė kritiko smalsumas, norint pamatyti kuo daugiau - ir šiuolaikinio šokio metrų, ir pradedančiųjų menininkų pasirodymų?

 

Šiemetinė mugė buvo reikšminga dalyviams iš Lietuvos. Kultūros ministerijos dėka mugėje dalyvavo ne tik Lietuvos šokio informacijos centro darbuotojai, bet ir choreografai, trupių bei festivalių vadybininkai - iš viso 14 žmonių. Buvo parengta ir daugiau informacinės medžiagos - kompaktinės plokštelės su atskirų trupių spektaklių įrašais, bukletas „Šiuolaikinis šokis Lietuvoje" anglų kalba, skrajutės, atvirukai. Santūrių spalvų stendą puošė originalus choreografės ir šokėjos Loretos Juodkaitės atvaizdas.

 

 

 

Ši choreografė tapo pirmąja Lietuvos atlikėja, pakviesta dalyvauti mugės programoje. Jos ir režisieriaus Valentino Masalskio šokio spektaklis pagal specialiai parašytą Mariaus Baranausko muziką „Salamandros sapnas. Paveikslas" sulaukė didžiulio dėmesio. Salė net nuščiuvusi stebėjo unikaliojo Loretos sukinio epizodą, kai kurie žiūrovai reagavo itin emocingai, o epizodo pabaigoje, kai be jokio virptelėjimo šokėja sustojo kaip įbesta, prapliupo plojimai. Po „Salamandros sapno" mugės direktorius prisipažino LŠIC direktoriui Audroniui Imbrasui susigraudinęs, puikių atsiliepimų pluoštą perdavė ir dažnas stendo svečias, Ęwliabinsko šokio teatro vadybininkas Aatas Houghee. Mano požiūriu spektaklis praėjo puikiai, nors L.Juodkaitė pasirodymu nebuvo itin patenkinta. Jos teigimu netikėtoje vietoje pasigirdę plojimai išmušė ją iš vėžių.

 

Šiemetinė spektaklių programa ne vienam mugės dalyviui kėlė nuostabą. Nebuvo įmanoma pamatyti visų, nes vienu metu spektakliai vyko net 8 teatrų scenose ir 4 Šiaurės Reino Vestfalijos šokio namų studijose, tačiau pokalbiai su kitais mugės dalyviais ir svečiais patvirtino, kad tarp šiuolaikinio šokio metrų buvo įsipynę ir nemažai silpnų choreografinių darbų.

 

Šiemet mugė pristatė Azijos šokį - vyko konferencija „Kinija juda", buvo parodyta nemažai Korėjos Liaudies Respublikos choreografų darbų. Daug smalsuolių ir televizijos dėmesio sulaukė greta LŠIC įsitaisęs Taivanio stendas.

 

Mugės atidarymo vakarą buvo parodyti itin skirtingi spektakliai, tarsi įrėminantys visą šiuolaikinio šokio vyksmą. Labiau tekstinį performansą nei šokio spektaklį priminė ironiški amerikietės Claire Porter spektakliai „Žalia suknelė Apskritimas" (Green Dress Circle) ir „Lėšų rinkėjas" (Fund Raiser). Pastarasis, sukurtas greičiausiai asmeninės patirties pagrindu, turėjo būti itin lengvai suprantamas bet kuriam menininkui, bent kartą bandžiusiam prašyti privačių verslininkų paramos.

 

Dinamika ir prancūziškai gražaus judesio amerikietišku tikslumu pasižymėjęs olandų choreografės Krisztinos de Châtel spektaklis „Pulsas" (Pulse) bei dabar jau su jos teatru susijungusios trupės NND/Galili Dance spektaklis „Šeši" (Six; chor. Itzikas Galilis) atstovavo „grynojo" šokio teatrui. Jame didžiausią įspūdį darė puikus šokėjų pasirengimas ir judesių choreografija.

 

 

 

Po šių spektaklių Terpsichorė ėmėsi lydėti kitus Lietuvos delegacijos narius, tad kurį laiką man teko stebėti abejotinos kokybės choreografijos kūrinius. Prancūzijos trupės „CFB 451 - Christian & François Ben Aïm" monospektaklis apie sapnus „Dabar esi paukštis" (You are a bird now.) pasirodė ištęstas ir nuobodus, o vertingiausia jo dalimi tapo muzika, kurios autorius puikus gitaristas Malikas Soarèsas šmėkščiojo už permatomos užuolaidos-ekrano. Choreografo Ch. Beno Aïmo sapnas traukė prie miego.

 

Belgijos srities Valonijos choreografo José Besprosvany‘o spektaklis „A propos de Butterfly" politizavo Giacomo Puccinio operą „Madam Butterly", skaudžiai įžnybdamas amerikiečiams. Skaudus pasakojimas apie amerikiečio kapitono apgautą ir negarbės nepakėlusią, todėl nusižudžiusią japonę mergaitę Čio Čio buvo lydimas G.Busho žodžių: „viskas, ką daro amerikiečiai, yra gerai". Įdomiausiu spektaklio elementu tapo piktai ironiškas video filmas ir bunraku - japoniško lėlių teatro - panaudojimas. Šokėja Paolą di Piazzą tarsi lėlę spektaklio metu valdė vyriškis.

 

Dance Alloy teatro spektaklis „Nutrauktas pasakojimas / Jokios paguodos" (The Interrupted Narrative / NO CONSOLATION) buvo labai netipiškas amerikiečiams. Kaip pakomentavo mano kolegė Ingrida Gerbutavičiūtė: „Amerikiečiai nustojo grožėtis savimi ir pradėjo kentėti". Deja, kančios atrodė labai jau hiperbolizuotos, dirbtinės ir niekuo nepagrįstos. O gero šokio pasigedome.

 

Vengro Krisztiáno Gergye‘aus antiestetiškas ir menininko ego gigantiškumu bauginantis spektaklis „EGONEGONEGON" paliko neskanias nuosėdas. Nuogas, savo ir partnerės Nikolettos Gresó kūną spalvotom dėmėm išdažęs choreografas didžiulėje spektakliams skirtoje studijoje atrodė tarsi apsėstasis. Žiūrovai, nepatogiai jausdamiesi, tylutėliai taikėsi išsprukti iš kankinančio šou.

 

Tokia pat keistuole pasirodė ir suomė Sanna Kekäläinen. Mėgstu jos idėjas, nuolatines temų paieškas, neįprastai sukonstruotus spektaklius. Tačiau „Puna-Red-Rouge" (Raudonas) pasirodė per ilgas. Pusę valandos aiškinusi, apie ką šis spektaklis (jį įkvėpė raudona - intymumo ir viešumo - spalva), choreografė ir atlikėja sunkė kantrybę. Pasižiūrėjusi jos klypinėjimų su aukštakulniais, apsirengus striptizo klubui derančiu rūbeliu, ir paklausiusi spiegiančio dainavimo visiškai nusirengus, tyliai išsliūkinau iš salės lydima nemažo būrio kitų kantrybės netekusių žiūrovų, juolab, kad reikėjo skubėti į Krefeldą.

 

Deja, ten, o ir kitur pamatytos Korėjos LR trupės nuvylė banalumu ir choreografijos kokybe. Gal tik Lee Sun-A kompozicija „Atlikėjos sapnas" (Performing Dream) ir Šokio namuose rodytas Enju Shin (KLR) spektaklis „Speigas" (Frost) apie paskutiniąją Joseon dinastijos princesę buvo įdomesni ir geriau atlikti, kiti kūrėjai scenoje rodė šiuolaikinio šokio pamokos elementus, tampė jau visiems atsibodusias kėdes ir, apsiginklavę taurėmis su vandeniu, bandė kažką primityviai filosofuoti apie troškulį.

 

Terpsichorė man šyptelėjo Noros Chipaumire (JAV) pasirodymo metu. Ši galvą plikai nusiskutusi choreografė kuria politizuotus šokio spektaklius ir jau antroje mugėje sulaukia itin daug dėmesio. Šįsyk monospektaklyje „Juodoji gulbė" (Dark Swan) ji polemizavo su baltųjų fetišizuojamu baltosios gulbės įvaizdžiu, teigdama, jog jai, iš Zimbabvės kilusiai juodaodei, visiškai nieko nesako Mirštančios gulbės įvaizdis, ir skambant Camille‘o Saint-Saëns‘o „Gulbės" melodijai apsinuoginusi iki pusės šoko savotišką afrikietišką gedulo šokį. Jos pasirodymas buvo labai įtaigus.

 

 

Toks pat politizuotas pasirodė ir olandų choreografės Anouk van Dijk spektaklis „Situacijos" (Situations), sukurtas sekant Hanso van Maneno 1970 m. kūriniu. Nors karo, žiaurumo ir seksualumo temos išliko tos pačios, bet raiškos priemonės šiais laikais galėtų būti ir turtingesnės, ne tokios tiesmukos.

 

 

Vienais geriausių matytoje mugės programoje man pasirodė vokiečių trupės „Fabrik" spektaklis „Pandora 88" (chor. Andrew Dawson) ir dano Palės Granhøjaus „W-grįžimas" (W[double you] - undertow). Abu spektakliai vyko specifinėse erdvėse: „Pandora 88" - didžiulėje dėžėje, o „W-grįžimas" - keistose konstrukcijose-vamzdžiuose, po kuriais gulėjo 18 žiūrovų. Abiejų idėjos - panašios. Vokiečių spektaklyje buvo kalbama, kad į vaikystę grįžti visai nesunku - tereikia suskaičiuoti nuo dešimties iki nulio. Tai buvo spektaklis-žaidimas judesiais, kupinas humoro, labai išradingas ir skatinantis susimąstyti apie draugystę, nuo kurios iki pykčio - vos vienas žingsnis. Šokėjai Wolfgangas Hoffmanas ir Svenas Tillas puikiai išsiteko ant 1,5 m² grindų, savo dėžę paversdami kosminiu laivu, žaidimų aikštele, lova, kambariu, biuru, narvu.

 

 

P. Granhøjaus pastangos grąžinti žiūrovus į vos gimusio kūdikio pasaulį paliko keistai iškreipto vaizdo įspūdį. Po milžinišku pūstu dainininkės sijonu arba po stikliniu „ekranu" pasibaigiančiais vamzdžiais gulintys žiūrovai galėjo matyti atskiras atlikėjų kūnų dalis, deformuotas, pasirodančias netikėtais rakursais ir dėl to ne iš karto atpažįstamas. Gyvai skambanti smuiko melodija ir gerkliniu balsu dainuojamos ispaniškos dainos nunešė į lopšinių, pirmų gyvenimo dienų ir buvimo tarp „šiapus" ir „anapus" pasaulį.

 

Tačiau vis tik svarbiausia mugės dalis - ne spektakliai, kuriuos čia galima traktuoti tik kaip prekes, scenas - kaip prekystalius, o žiūrovus - kaip potencialius pirkėjus. Svarbiausia mugėje - susitikimai, įdomių kūrinių ir atlikėjų paieškos, įrodinėjimai, kad „mes esame geriausi" ir pan.

 

Lietuvos stende lankytojų netrūko. Festivaliai „Naujasis Baltijos šokis", Kauno modernaus šokio ir „Dansema" buvo patys paklausiausi, susidomėjimas L.Juodkaitės spektakliu padidėjo po jos pasirodymo, populiarūs buvo ir bukletai apie Lietuvos šokį, Anželikos Cholinos spektaklius, ne vienas lankytojas stabteldavo pasižiūrėti televizoriaus ekrane šmėkščiojančių Agnijos Šeiko „Laimės valandas" dalijančių šokėjų geltonomis prijuostėmis.