Ką mes tikimės išvysti šokio spektaklyje, performanse ar kitame su šokiu susijusiame projekte: nepriekaištingą choreografų darbą, vieną po kito numerius parengusius šokėjus, didesnę judesio raišką ar daugiau pastangų, susijusių su dramaturgijos ir režisūros sumanymu, aktorių meistriškumu, vaidyba, literatūrinio teksto intarpais, vizualiųjų menų (scenografijos, apšvietimo, kostiumų, video) įspūdžius, muzikos panaudojimą? Kiek žmonių, tiek ir norų. Mes netapačiai atskiriame pelus nuo grūdų. Penkis rugsėjo vakarus (21-25 d.d.) iki pat vėlumos svečiavomės Kaune, tiksliau priėmėme svečius iš Bulgarijos, Vengrijos, Belgijos, Italijos, Lenkijos ir net Izraelio! Šaunu, jog dvidešimt pirmojo tarptautinio šokio festivalio Aura pasirodymai labiau paskatino apie jį atsiliepti teigiamai nei neigiamai, kad jei publika veiksmui scenoje nurimus ūžė iš susižavėjimo, vadinasi, ne veltui, tikrai buvo už ką.

       Nepaisant pasitaikiusių trikdžių ir kitų kliūčių, trukdžiusių spektaklius pradėti laiku, vis gi reiktų pagirti „Auros“ šokio teatrą už jų puikius pasirodymus, geras, rimtas, verčiančias susimąstyti, šokiruojančias, bet atveriančias akis tematikas ir, nepaisant kandžių kritikų komentarų, akcentuojant šiųmetinę teatro premjerą „Medėjos“. Birutė Letukaitė sugebėjo atrasti tarpinį šokio ir teatro variantą, spektaklyje matėme originalią įvairių menų sintezę. Profesionaliai Medėjos skausmo intonacijas ir emocinius išgyvenimus perteikė sopranas Skaidra Jančaitė, šokio teatro bei studijos „Aura“ šokėjai. Gūdus kompiuterinės muzikos fonas (kompozitorius Antanas Jasenka), šokėjų riksmai, ilgokai vyravęs kraujo spalvos Tado Valeikos apšvietimas simbolizavo kančią ir visas blogas jos keliamas emocijas. Motina, labiau už viską nekenčianti savo vaiko, – didelė katastrofa žmonijai.

Privalu paminėti puikų „Auros“ pasirodymą ir Almyros Bartkevičiūtės-Weigel instaliacijas „šokančioje“ tekstilėje. Kauno bienalės tekstilės menininkų darbus su šokio kompozicijomis dar pernai sausį sujungti pasiūlė pati Birutė Letukaitė. Tarpdisciplininis šokio spektaklis „Ar aš esu tas, kas aš esu?“ nebuvo eksperimentas ar supratimas, kuria linkme judėti toliau. Jis įgavo gero, daug elementų savyje talpinančių, skoningai juos apjungiančių ir išbaigto kūrinio pavidalą.

Festivalio koordinatorė Gintarė Masteikaitė, pristatydama šiųmetinę programą, užsiminė, jog išties daug dėmesio bus skiriama vyrų šokiams, ir ji neklydo. Tačiau spektakliuose nebuvo akcentuojama žmogaus lytis – vyrai iš prigimties pasižymi savo jėga ir ištverme. Žiūrėti jų pasirodymus verta jau vien dėl įspūdį paliekančių ir daug pastangų reikalaujančių šokio judesių. Festivalio lyderių pozicijas tarp užsienio atlikėjų užėmė savo spektaklio kūrėjai vengrai Ferencas Feheris ir Akos Dosza. Tiesa, jog kuo mažiau žmogus išmano šiuolaikinio šokio techniką, tuo savičiau ir įdomiau nuo jos atsiriboja bei sukuria kažką neįtikėtino! Įspūdingi akrobatikos triukai ir priešingai – paprasti ir, rodos, vaikiški judesiai pagal Ferenco Feherio sumiksuotą muziką puikiai atskleidė besikeičiančius herojų išgyvenimus. Edvinas Grinkevičius „Tao Te“ apibūdino kaip geros energijos turintį užtaisą. Taiklus pastebėjimas turint omenyje ir tai, jog vyrukai sugebėjo išlaikyti rimtesnį nei vien pramogai skirtą žanrą, jog sukeltas juokas buvo laiku ir vietoje per daug jo nesureikšminant.

Grynojo šokio mėgėjai galėjo atgauti dvasios ramybę belgų „Compagnie Thor“ pasirodyme „Mano mylimiesiems“. Auros šokio festivalio vadovė B.Letukaitė per jo atidarymo ceremoniją patvirtino: „Galima šokti ir pagal J. S. Bacho muziką“. Tąkart buvo sunku tuo patikėti. Bet netrukus galėjome ir patys tuo įsitikinti. Rimtimi, vizualiaisiais menais ir judesio akcentavimu išsiskyrė bulgarų „Derida dance“, vengrų „Pro progressione tanscsabo“ ir lietuvių „Aura“ projektas „V.A.G“.

Gerą, daug šokio epizodų ir vaidybą apimantį spektaklį „Instrumentas 1“ sukūrė italų „Compagnia Zappala danza“. Tiesa, keli choreografo Roberto Zappalos režisūriniai pop sprendimai, rodos, turėjo pakenkti spektakliui kaip į tyro vandens taurę mestelta nešvari gėlė – vanduo įgauna kitokią spalvą, tačiau gražia gėle lyg ir toliau mėgaujiesi, kad ir drumzliname ją supančiame fone. Tačiau kūrėjams pavyko išbalansuoti gero spektaklio ribose kaip ir izraeliečiams Yossiui Berg ir Odedui Grafui su „Paklydusiu žvėrimi“. Čia išties užteko linksmų, bet profesionaliai pateiktų momentų, įvairių veikėjų jausenų, netrūko ir spalvingų kostiumų, žodinio konteksto ir įmantrios, sudėtingos choreografijos.

Masėms skirto populiaraus humoro dozę, totaliai pramogai skirtą 4/6 valandos dovanojo lenkai Harakiri Farmers savo „Optimisto testamentu“. Kaip pasakytų aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, daugelis suaugusiųjų, mėgstantys vaikų teatro stilistiką, net nežino, kad tai yra blogai. Nors tai nepriminė „Kito kampo“ pasirodymų, tačiau tikintis peno sielai nedavė jai jokios naudos ir gero įvertinimo pačiam spektakliui. Bandant atrasti pliusų galima paminėti nors ir mėgėjiškus, bet sveikintinus pačių aktorių grojimus instrumentais „gyvai“, sukuriant sau muzikinį foną. Tiesa, italai taip pat beveik nenaudojo muzikos įrašų – scenoje už širmos dambreliu grojo pats kompozitorius Puccio Castrogiovanni.

Taigi tikimės, jog kiekvienas festivalio lankytojas atrado kažką artimo sau, o gal kažką visai naujo. Svarbiausia, jog įžvelgė tai, ką norėjo pamatyti. Niekas negali pasakyti, kas yra geras spektaklis. Vis tik idealiausia, kai jame aptinkame šokio ir aktorystės meno tarpinį variantą, kai menai vienas kitą papildo, deramai sintezuoja ir neužgožia vienas kito. Šią diskusiją „tarp šokio ir teatro“ galėtume tęsti – ji be pabaigos. Tai aptarsime kitąmet, tarptautinio šokio festivalio Aura`22 metu. Nekantriai laukiame.

Audronė Motiejūnaitė

Compagnie THOR,Marie-Franćoise Plissart nuotr.