2009 m. pasibaigė, o 2010 m. prasidėjo „Malda smėlyje“ – naujo choreografės Loretos Juodkaitės šokio spektaklio premjera Menų spaustuvėje. 2009-ieji Lorai, kaip ją visi vadina, buvo kelionių ir darbo svetur metai. Kelis mėnesius ji dirbo Prancūzijoje su dviem choreografais – Rachidu Ouramdane‘u ir Tomas Lebrunu (pastarojo mono spektaklį L.Juodkaitei „Daryk tai, nedaryk to“ matėme „Naujajame Baltijos šokyje“), gastroliavo su jų trupėmis ir spektakliais ne tik po Prancūziją, bet ir Graikiją. Lankėsi Maskvoje, kelis kartus vyko į Turkiją. „Malda smėlyje“ gimė iš 2007-2008 m. sukurtų šokio eskizų pagal turkų ir kurdų dainas. Eskizuose L.Juodkaitė šoko viena, „Maldoje smėlyje“ su ja kartu šoko belgė Marjorie Kellen, Andrius Žužžalkinas, Tautvilas Gurevičius, Mantas Stabačinskas.

 

        Susitikau pokalbiui su Lora Menų spaustuvėje prieš pat antrąją „Maldos smėlyje“ premjerą. Ji atbėgo tiesiai iš klasikinio baleto pamokos ir užsidegusi pasakojo apie Turkiją ir naujo spektaklio kūrimą, apie savo požiūrį į šokį. Atrodė kaip paukštis – užvertusi galvą skardžiu balsu juokėsi, kartais lėtai, o kartais greitai ir emocingai nesustodama kalbėjo ir kalbėjo, tarsi dar kartą išgyventų visus įspūdžius.

 

       Kada grįžai iš Prancūzijos?

 

       Gegužės mėnesį mes ten išleidome Rachido Ouramdane‘o  premjerą, dar parodėme spektaklį Avinjone, ir tai jau buvo pabaiga. Birželio mėnesį aš grįžau, bet dar keliavau visą šitą pusmetį.

 

       Kodėl net kelis kartus vykai į Turkiją?

 

        Ieškojau medžiagos spektakliui, organizavau viską, kad galėčiau ten nuvežti šokėjus. Turiu Turkijoje draugų, kurie galėjo pavedžioti po kalnus. Man patiko pačioje toje kultūroje pagyventi, prisiliesti prie jos ne kaip turistei. Pagyvenau šeimoje, pas žmones, skirtingose erdvėse, skirtinguose miestuose.

 

       Kaip tau, lietuvei, kilo mintis sukurti spektaklį apie Turkiją?

 

       2007 m. važiavai ten pirmąkart, dalyvavau lietuvių kultūros dienose, rodžiau „Salamandros sapną“. Turėjome ten būti 10 dienų. Aš tada galvojau apie visai kitą – naują – spektaklį. Man reikėjo dirbti. Pirmą dieną man salės nedavė, antrą dieną žadėjo, bet nedavė. Mus visur vežioja, o aš sakau – nenoriu... Jei man ir trečią dieną salės neduos, pasakiau, kad skrendu namo. Scenoje šokio dangos nebuvo, grindyse skylės...Bandė nuvežti mane į vieną salę, kitą. Vienoje buvo parketas, kolona per vidurį. Pamačiau, kad vietos suktis yra, sakau, bus gerai. O jie ten nesupranta, kam man ta salė, linoleumas, o dar apšvietėjas atvažiavo. Kam jis?.. Ir tada prisiminiau Valentino [Masalskio – VM] žodžius, kad mes dirbam, dirbam, įsisukam į savo rutiną. Pradedam nebeturėti niekam laiko, nepastebėti tų paprastų žmonių, kurie gyvena kasdienį gyvenimą, kurie nebando kovoti su ta kasdienybe, nebando ieškoti prasmių gyvenime. Jie nori paprastų dalykų. Ir čia tu esi tas menininkas, bandai rasti kažkokią visko prasmę. O mes juk turėtume sugebėti pamatyti ta realybę, nepamiršti tų greta esančių žmonių. Jei man reikia ką nors pašokti, tai kartais reikia tai padaryti ir ne tokiomis geromis sąlygomis, turint omeny, kad galbūt ateis žmonės, kurie niekados to nėra matę, kuriems gal tu padarysi didesnį įspūdį, nei kokiame Londono teatre „The place“. Tai mes nupirkome buitinį virtuvinį linoleumą, padengėme jį juoda lipnia plėvele, skyles užkamšėme laikraščiais. Ir buvo visai gerai, ir pašokau. O po „Salamandros“ mūsų scenos apšvietime studentai fotografavosi – jie niekuomet nebuvo matę tokio apšvietimo. O kitą dieną atvyko grupė „Atalyja“, su ja improvizavau. Ir tuomet atėjo tokie žmonės, kurie pasakė, kad daro teatro ir šokio projektą, kuriame vaidintų turkų aktoriai, o šoktų europiečiai. Ir pasiūlė sukurti choreografiją. Davė man muzikos įrašų paklausyti, ir aš užsidegiau. Paklausiau, kodėl jie kreipėsi į mane, europietę, juk aš apie Turkijos kultūrą nieko neišmanau. Jie pasakė, kad nori būtent europiečio, kuris savo akimis, savo širdimi pajustų, interpretuotų tą muziką, tą kultūrą savaip.

 

        Ar eskizus sukūrei Turkijoje, ar Vilniuje?

 

        Turkijoje tik gimė idėja. Vilniuje aš sukūriau tuos eskizus, tada vėl grįžau vėl į Turkiją. Tie eskizai dar buvo žali, iš mano širdies, mano pojūčio, intuityviai gimę, pagal tai, kaip aš supratau tą muziką... Tie žmonės juos nusifilmavo, sakė, ieškos paramos, finansų, bet po to jie kažkur dingo. Jiems nieko nebereikėjo – nei teatro, nei šokio. Iš pradžių dar kažko tikėjausi, laukiau žinių, kaip mes ten derinsime su tais aktoriais. Ir nieko nesulaukiau. Ir tada aš tiesiog nusprendžiau toliau dirbti.

 

        Kas patiko Turkijoje? Kas paskatino kurti toliau?

 

         Europoje, Prancūzijoje jaučiuosi kaip kokiame narvelyje, Europa manęs nejaudina, nesukelia jokių kūrybinių minčių. O Turkijos kultūra kažkuo sava. Tų žmonių šiltumas ir tuo pat metu kažkoks laukiniškumas. Aš bendravau su pagyvenusiais žmonėmis, kurie vos išmokę rašyti. Turkijoje eini gatve, o ten kažkas kažkokius riestainius, veža, arbūzus. O kaip ten mašinos važinėja – tragedija! Toje erdvėje tvyro pyktis, laimė, džiaugsmas – daugybė emocijų. Ir tie žmonės... Jie tokie gyvi. Paprasti. Labai paprasti. Jei jie pyksta, tai šaukia. Jei kažkas kažkam į automobilio galą įvažiuoja, tai ir į snukį duos. Jiems jeigu skauda, jie tikrai rauda. Bet kartais visai neparodo, kaip jie jaučiasi.

Karinga tauta. Yra juose ir žiaurumo. Viename žmoguje labai daug spalvų. Ten visur tvyro chaosas. Bet kai nuskamba mečetėje giesmė, pajunti visai kitą atmosferą. Aišku, gyvenimas eina, bet kai nuskamba giesmė, kaimelyje viskas prityla. O paskui vėl iš naujo, vėl eina, rėkia, parduoda, perka. Gyvenimas. Labai paprastas. Absoliučiai nieko ypatingo. Bet tą galima pajus tik ten pabuvus. Todėl ir šokėjus ten vežiau – kad pajustų tą atmosferą. Ir spektaklyje nekūriau jokio siužeto, ir apšvietimą dariau patį paprasčiausią. Aš ne Turkiją norėjau vaizduoti, tik savo pojūčius.

 

        Eskizuose šokai viena. Kodėl nutarei pasikviesti daugiau šokėjų, tarp jų ir tokių, su kuriais niekuomet kartu nedirbai?

 

        Pradžioje nežinojau, ko reikės tiems žmonėms, kurie mane kvietė dalyvauti projekte. Jie tik sakė, kad norėtų kokių 11-12 dainų. Pradžioje kūriau tai, kas man patiko, klausiausi daugybės man duotų muzikos įrašų. Bet tarp jų buvo dainų, kuriose negirdėjau galimybės šokti solo. Ėmė atsirasti vizija. Supratau, kad reikia daugiau šokėjų, reikia grupinio sinchroninio šokio. Ten yra viena karo daina, kurią sukūrėme dar Turkijoje. Sakiau šokėjams, kad visi turime šokti kartu, degančiom akim, degančiom širdim.

 

        Įžiūrėjau tik du solo iš buvusių eskizų. Kitų dviejų atsisakei?

 

        Palikau savo du solo – patį pirmąjį su dubenėliais ir antrąjį pagal tą gražią dainą, kurios jau gal milijoną kartų klausiau. Kitas dainas perdirbau grupei. Tu neįsivaizduoji, kiek ten kartų viskas perdėliota, kiek kartų perrinktos tos dainos. Rinkausi tas dainas ištisus metus. Pradžioje buvo penkiolika. Paskui atsisijojo. Paskui užplūdo vizijos. Siužeto nėra, bet jausminė linija yra, tai dėliojau viską pagal jausmus. Kiek ten kartų perdėliota! Kaip ilgai nežinojome, kaip pabaigti. Esu labai laiminga, kad visas procesas buvo toks sąžiningas. Kiekvienas žingsnis buvo išknaisiotas ir pavalinėtas.

 

        Kas tau pačiai svarbu šiame spektaklyje?

 

         Spektaklyje nekūriau jokio siužeto. Man svarbus pats šokis. Aš vis noriu grįžti prie to šokio šaknų, prie esmės. Absoliučiai tikiu ir bandau įkalti šokėjams į galvą ir į širdis, kad galima sukurti tokį šokį be jokio siužeto, kad pats šokis gali būti toks stiprus, jog jis sustabdytų laiką. Tai kaip gamtoje – kai žaibas švysteli, kai griaudžia uraganas, kai saulė kepina, mėnulio užtemimas – reiškiniai, į kuriuos žiūrėdami negalvojame, kad tai galėjo būti vakar ar rytoj, kad tai galėjo būti ilgiau ar trumpiau. Mes tiesiog žiūrime išsižioję arba slepiamės, bet niekuomet tuo metu nemąstome apie konkrečius dalykus. Tik įspūdis. Man šokis artimas gamtai. Kiekvienas žmogus yra natūraliai susijęs su gamta. Vaidinti kažką scenoje nenoriu, nematau prasmės. Man net scenos nereikia. Galiu šokti laukuose, miškuose. Mes dabar šokame scenoje, nes čia galime sukviesti žiūrovus. Aš šokėjams sakau – neturiu matyti jokio judesio; mes esame penki, aš turiu matyti ugnį, mes turime tapti vienu gumulu, virpančiu, lekiančiu, degančiu. Turim sustabdyti laiką, tai ritualas, užkalbėjimas. Tai absoliučiai realu. Man turi prasmę toks šokis.

 

       Ar esi patenkinta ta „Malda smėlyje“, kurią sukūrei?

 

        Manau, kad dar nebaigiau kurti. Kol kas esu patenkinta tik tuo, kad spėjau parodyti tvarkingą darbą. Skubėjau, nes jutau, kad galiu nespėti. Keitėsi šokėjai, išėjo vienas, atėjo kitas, o kol dar šokio „tekstą“ išmoko... Vienu metu jau maniau, kas šoksim keturiese. Bet išmokome choreografiją, pasiekėme tikslumo. Dabar pereinu į kitą kūrybos lygmenį. Kitas žingsnis yra klausymasis, negalvojant apie klausymąsi. Kai penki tampa vienu. Kai šoki solo, turi vien tuo solo šokiu, jo energija priblokšti žiūrovą. Jei šokame visi penki sinchroniškai, man norisi, kad visa grupė ištirptų savo šokio ugnyje. Noriu, kad veidai, akys būt matomi, nes per juos parodomos širdies gelmės. Noriu, kad žiūrovai tai matytų. Bet visi šokėjai turi gerai žinoti, ką jie šoka, kad spektaklyje jie turi išnykti, neturi likti nei Loros, nei Manto, nei Marjori. Turi likti tik tokie energetiniai kūneliai.

 

       Po premjeros pajutau, kad yra vietų į kurias galiu pažiūrėti jau nusiraminusi, matau, kad reikia jose kai ką keisti. Ir šokėjams sakau, kad tegu dabar tai nusėda mūsų kūnuose ir širdyse, bet po kurio laiko kai ką dar keisiu. O širdis apskritai reikia valyti. Apie tai atskira šneka. Norėčiau šokėjus dar kartą nusivežti į Turkiją, gal dar kokia daina atsiras. Gal dar padidės šokio energija, o gal ir niekas nepasikeis.

 

       O kas toliau? Kokie planai, norai?

 

       Jei susidarys palankesnė situacija, gal sukursiu spektaklį apie gamtą. Bet tai nebus, kaip anksčiau maniau, vien tik apie sudegusį Neringos mišką. Apie žmogų, nes jis gamtos dalis.

 

       Dabar turiu vėl išvažiuoti į Turkiją, pasimokyti šiek tiek folkloro. Kol kas nenoriu palikti tos kultūros, nejaučiu, kad jau gerai žinau ją. Turkai ne tie žmonės, kurie iš karto ir iki galo atsiveria. Juos tik gali pajusti, jei esi jautrus. Tai gali sušokti, bet ne papasakoti.

 

Kalbėjosi Vita Mozūraitė

Vladimiro Lupovskojaus nuotrauka