Menų spaustuvėje kovo 5 d. du šokėjai ir choreografai – Raimonda Gudavičiūtė ir Mantas Stabačinskas spektakliu „Taip“ prabilo apie gerumą, meilę, savitarpio supratimą. Šiais laikais, kai menas labiau linkęs analizuoti visuomenės skaudulius, dar ir dar kartą priminti, kad gyvenimas – ne rožėmis klotas, o aplinka yra priešiškai nusiteikusi, pamatyti tokį šviesų šokio spektaklį ir dar tokiu pozityviu pavadinimu yra iš tiesų beveik anomalija. O rodos, jei tokių šviesių kūrinių būtų daugiau, jei kasdienybėje ir buityje įžvelgtume daugiau gerų dalykų, gal ir tą nelemtą krizę lengviau įveiktume.

       Šviesus spektaklis buvo viskuo – skaidria, pavasarinį šaltinio prabudimą primenančia jaunos kompozitorės Egidijos Medekšaitės muzika, minimalistiniais lengvais baltais šokėjų kostiumais (dailininkė Rūta Biliūnaitė), erdvę ir spektaklio prasmes papildančiais ir praplečiančiais Vladimiro Šerstabojevo video vaizdais, baltu rūbu apsirengusios violončelininkės Snieguolės Mikalauskinės lengvu grojimu, kai atrodė, jog vienu smičiaus prisilietimu prie stygų ji pažadina visą garsų kaskadą.

       Bet daugiausia šviesos buvo judesiuose, paties spektaklio idėjoje. Šokėjai, pradėję šokį po vieną, netrukus jau šoko kartu, o netrukus viskas tarsi prasidėjo iš pradžių – paieška to, kurį ką tik matė savo svajose, radimas, buvimo drauge džiaugsmas.

       Tiek R.Gudavičiūtė, tiek M.Stabačinskas jau seniai pastebėti ir įvertinti Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulyje. Jie visiškai lygiaverčiai – stipraus ir tikslaus judesio, kiek kampuotos plastikos, nesiblaškantys, verčiantys patikėti savo judėjimo tikslingumu. Šios jų šokio savybės padėjo spektakliui išvengti galimo tokiame siužete sentimentalumo, paviršutiniškumo. Abu šokėjai jautė vienas kitą, ir nors duetuose pritrūko judesio sinchroniškumo, tačiau kūnų kontakto technika pasižyminčiuose spektaklio epizoduose jie atrodė tarsi alsuojantys vienu ritmu, pasitikintys vienas kitu. Ir nors abu šokėjus jau nekartą esu mačiusi įvairiuose spektakliuose, šįsyk tarsi atradau juos iš naujo.

       Kiek dirbtinokas pradžioje pasirodė tik nedidelis intarpas, kurio metu nutrūko besivystanti dviejų žmonių istorija. Šokėjai nutarė atsikvėpti – R.Gudavičiūtė apsiėmė vandens butelį, M.Stabačinskas perbraukė veidą rankšluosčiu. Scenoje sušvito „darbinės“ šviesos. Tačiau vis tik net ir šis epizodas, jau gan dažnas kitų choreografų darbuose ir nuoboduliu apsivėlęs, šįsyk buvo įpintas į veiksmą ir pasitarnavo tarsi apmąstymas, kai kiekvienas spektaklio dalyvis atitrūksta nuo įvykių sūkurio ir pažvelgia į viską iš šalies, o paskui ir vėl pasiduoda iki šios akimirkos atvedusiam jausmui.

       Atverti spektaklio gelmes, nuspalvinti atskirus epizodus padėjo V.Šerstabojevo sukurti video vaizdai, patalpinantys šokėjus į jų jausmus ir būsenas atliepiančias erdves. Besiraizgantys labirintai, apipinantys visus scenos kampelius ir sumažinantys žmogų iki molekulės buvo panašūs į visą jėga užgriūvantį jausmą, kuriame taip lengva pasimesti. Nė sekundei nenurimstančios miestų erdvės, šalčiu apsupančios vienišą žmogų, leidžia pajusti vienatvę, kurią išgyventi padeda tik naujai atrastas jausmas. It saulė baltu karščiu pulsuojantis plotas suartina draugėn du vienodus jausmus išgyvenančius žmones.

       Šokis buvo suderintas su tais scenos apimtis keičiančiais vaizdais. Staigiai suminkštėjančių tiesių linijų metamorfozę tokiu pat stipriu ir staigiai sušvelnėjančiu ir it vanduo pasiliejančiu judesiu atkartojo R.Gudavičiūtė. Lygiai taip pat jautriai abu šokėjai reagavo į muziką. Įdomus pasirodė jų santykis su scenoje muzikuojančia violončelininke, kuri buvo šio užgimstančio šviesaus jausmo dalyvė ir vedlė. Spektaklio pradžioje jos didžiulis šešėlis ant sienos tarsi nurodė, kas čia viskam vadovauja. Vėliau šokėjai prabėgdami pro šalį tik apdovanodavo muzikantę vienu kitu žvilgsniu, tačiau visą laiką atrodė, kad būtent jos smičiaus galiukas ir toliau traukia visą veiksmą paskui save.

       Spektaklio „Taip“ idėjos autorė – Audronė Molytė, jau prodiusavusi ir įkvėpusi idėjas ne vienam projektui. Visi jos inspiruoti spektakliai dvelkė tokia pat teigiama nuostata, šviesa. Kartais pagalvoji, kad būtent tokie projektai ir spektakliai dar leidžia nenugrimzti į visišką depresiją ir pasinerti į jau primirštas būsenas.

Vita Mozūraitė