Vita Mozūraitė

Jau nuo seno buvo įprasta, kad egzistuoja profesionalus dramos teatras vaikams, jiems kuriami baletai ir operos, bet šiuolaikinis vaikams skirtas šokis Lietuvoje vis dar atiduotas tik saviveikliniams vaikų šokio kolektyvams.

Todėl viešoji įstaiga „db PROJEKTAI", vadovaujama baleto artisto Donato Bakėjaus ir šiuolaikinio šokio choreografė Birutė Banevičiūtė su Švedijos ambasados pagalba nutarė įrodyti, kad egzistuoja profesionalus šiuolaikinis šokis, skirtas vaikams. Abu praėjusiais metais apsilankė vaikams skirtuose profesionalaus šiuolaikinio šokio festivaliuose Švedijoje ir Lenkijoje, pasisėmė patirties ir drąsos ir pavasario ir vasaros sandūroje - gegužės 27-birželio 1 d. Vilniuje ir Kaune surengė pirmąjį šiuolaikinio šokio festivalį vaikams „Dansema". Po ilgų festivalio pavadinimo paieškų šis žodis buvo surastas semiotiko Algio Juliaus Greimo darbuose - taip mokslininkas pasiūlė pavadinti mažiausią šokio vienetą (plg. fonema - mažiausias kalbos vienetas). Iki šiol dažniau naudpdavome prancūziškąjį pas.

„Dansema" buvo kupina šviesos ir lengvumo. Festivalio spektakliuose niekas nesikapstė sielos užkaboriuose, kaip kad suaugusiems skirtuose kūriniuose, nesprendė globalių problemų. Pirmoji „Dansema" buvo skirta ikipaaugliškojo amžiaus vaikams. Bet čia nebuvo ir „tiesiog šokama" mažiesiems žiūrovams. Profesionalai choreografai ir šokėjai kvietė vaikus kurti drauge ir niekas festivalio renginiuose netramdė jų, nešnypštė, reikalaudami laikytis tylos. Vaikų vaizduotei buvo duota laisvė, nes šiuolaikinis šokis - laisvųjų menas.

Malmės „Dansstationen" (Šokio stoties) spektaklyje  „Ugli Bugli" nė patys to nesuvokdami, 12-18 mėnesių kūdikiai didžiulėje pripučiamoje palapinėje nejučiomis kūrė judesių miniatiūras, kurias stropiai kartojo keturi švedų šokėjai. Jie vaikščiojo, šokinėjo, griuvinėjo ir plojo katučių, mėgdžiodami mažylius, tai išsikėtodavo ant grindų, tai plekšnojo palapinės sienas, tai tiesiog sėdėjo atsilošę ir stebėjo aplinką. Tai buvo pirmoji vaikų pažintis su kūryba, nes gudrūs mažieji „choreografai" greitai pastebėdavo, kad šiuokart jie vadovauja dėdėms ir tetoms, ir tiesiog mėgavosi dėmesiu, neleisdami atsikvėpti ir pavydėdami vienas kitam, jei „mano dėdė" nueidavo pas kitą. Kad sunku būti kuriančiu vaiku akivaizdžiai rodė prakaitu pasruvę šokėjų veidai. Šis renginys buvo toks populiarus, kad visų norinčių „kurti" organizatoriai negalėjo priimti.

Spektaklio kūrėjais galėjo pasijusti ir 5-10 metų žiūrovai, kurie nuoširdžiai linksminosi kartu su Estijos trupės „ZUGA" šokėjomis. Mažieji žiūrovai-dalyviai matė, kaip iš kasdienių jiems puikiai pažįstamų judesių - vartymosi, straksėjimo ir net gulėjimo - gimsta šokis. Trims juokingomis šukuosenomis ir mįslingais „balachonėliais" apsirengusioms merginoms teko įdėti nemažai pastangų, provokuojant vaikus prisijungti prie jų spektaklio, tačiau įpusėjus spektakliui fojė arbatą gurkšnojantys tėvai (jie nebuvo įleisti į salę) galėjo girdėti kurtinantį triukšmą.

Švedijos trupės „Memory Wax" spektaklis „Šešėlių šalyje" buvo skirtas 5-9 metų vaikams. Scenoje matėme  fantazijos šalį, kurioje video vaizdai, šešėliai ir trys gyvi šokėjai taip susipynė, kad pabaigoje vienas mažasis žiūrovas, žiūrėdamas į besilankstančius atlikėjus garsiai pasiteiravo: „Ar jie tikri"? Tiesa, vaikai nebuvo įtraukti į spektaklį, tačiau vaizduotei peno buvo daug, o dėmesį traukė linksmos smulkmenos, begalinis šokėjų išradingumas.

3-9 metų žiūrovams linksmą ir romantišką miniatiūrų spektaklį „O kas čia?" skyrė „db PROJEKTAI" (chor. Sigita Mikalauskaitė, Indrė Pačėsaitė). Dui šokėjai - D.Bakėjus ir Giedrė Subotinaitė scenoje „atgaivino" knygos paveikslėlius. Dažniausiai vaikų užduodamas klausimas inspiravo tokius pat vaikiškus atsakymus: šuniukas ir dresuotoja, bobutė ir diedukas, drugeliai, sviedinukai...

Visi spektakliai buvo trumpi - po 30-40 min, t.y. tiek, kiek laiko mažas vaikas sugeba sukaupti dėmesį.

Galimybę vaikams iš arčiau susipažinti su šiuolaikiniu šokiu pasiūlė ir kiti festivalio ‚Dansema" renginiai. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje choreografės skatino vaikus kurti judesius aplink eksponuojamų vaikų piešinių temomis (projektas „Kelionė/Resan"). Čia pat buvo demonstruojama Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos ir Malmės meno centro „Drömmarnas Hus" jaunųjų dailininkų sukurti objektai-lagaminai, kurie jiems atspindi gimtąjį miestą.

Vilniuje Rotušės aikštėje „išbandyti" šokį su penkiais Lietuvos choreografais taip pat ryžosi būrelis vaikų ir paauglių. Dalyvių neatbaidė net karšta saulė, nors įraudę šokėjų veidai aiškiai rodė, kad vėsesnis vėjelis būtų taip pat laukiamas dalyvis.

Šokio mokytojams ir choreografams buvo surengti seminarai ir mokymai, kuriuose Švedijos šiuolaikinio šokio atstovai pristatė šios šalies video šokį, šokio metodus darbui su neįgaliaisiais, patirtį organizuojant šokio struktūras bei renginius vaikams. Seminarų metu vyravo aiški nuostata - nesiskųsti, o verčiau įvertinti tai, ką turime ir ieškoti naujų bendradarbiavimo galimybių.

Paskutiniąją festivalio dieną didžiulis būrys vaikų iš septynių Lietuvos mokyklų ir šokio studijų, kurių mokytojai, taikydami prancūzų choreografų metodiką, ugdė vaikus šokiu, rodė savo baigiamąjį darbą, sukurtą išvakarėse. Improvizuotas spektaklis „Mes mieste", kurio autoriai - bene 70 įvairaus amžiaus šokėjų, sudėjo į savo kūrinį miesto gyvenimo detales. Buvo nesunku atpažinti Vilniaus kasdienybę - vitrinas, bankus, suolelius, skubančius praeivius, automobilius, kavinių lankytojus.

Bene geriausiai festivalio esmę įvardino Švedijos ambasadorė Malin Kärre, apsilankiusi daugelyje jo renginių ir paskutiniąją jo dieną - Vaikų gynimo dieną - visiems priminusi vaiko teisę į saviraišką.