Atviroje, netradicinėje erdvėje atliekama šiuolaikinio šokio miniatiūra gali tą erdvę pakeisti, suteikti jai visiškai kitokią dvasią ir net traktuotę. Tuomet keičiasi ir pats šokis. Ką tik buvęs judesių rinkiniu jis tampa naratyvu, atsistoja ant tvirtesnio pagrindo, įgyja spalvų, gyvybės. Keičiasi ir jį stebintys žmonės – ką tik buvę praeiviais, klientais, šiaip laukiančiais geresnių laikų piliečiais, jie tampa žiūrovais, bandančiais iškoduoti šokėjų siunčiamą pranešimą, o kartais – net ir mini spektaklio dalyviais.

      Kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė ir choreografė Aira Naginevičiūtė pakvietė mane pasižiūrėti jos kurso studentų aktorių-šokėjų kompozicijos egzamino dalies – miniatiūrų, sukurtų pasirinktomis temomis ir pasirinktose viešosiose erdvėse, buvau nusiteikusi „tiesiog egzaminui“, kuriame dėmesys kreipiamas į studento progresą, gebėjimus. Tačiau nelauktai patekau į kažką, labiau artimą spektaklio eskizui nei atsiskaitymui „už išmoktą medžiagą ir įsisavintą informaciją“.

      Greta Grinevičiūtė pasirinko temą „Indulgencija“. Kurgi dar kalbėsime apie nuodėmių atleidimą, jei ne SODR‘os erdvėse? Čia laukdamas eilėje gali išpažinti visas savo nuodėmes ir nuoširdžiai raudoti dėl jų priešais „langeliuose“ sėdinčias darbuotojas, tikėdamas, jog kuo nuoširdžiau raudosi, tuo palankiau bus išspręstas tolesnio išgyvenimo klausimas.

      Gedulingų aprėdų juodumą sustiprinusios baltų karolių vėriniais penkios merginos tiesiog sutirštino patalpoje tvyrojusią atmosferą. Kiekviena iš jų pasakojo savąją istoriją, o visas jas siejo atgailos motyvas. Erdvės buvo sumaniai išnaudotos, dinamika ir statika buvo net kiek per tiksliai pasvertos, šokyje nebuvo šilumos, kas puikiai derėjo su šaltu sienų baltumu. Tačiau kai pabaigoje šokėjos ėmė raminančiais judesiais glostyti ant minkštasuolių sėdinčius SODR‘os klientus, šie, iki šiol gan abuojai stebėję veiksmą, tiesiog „atšilo“: vyriškis pataisė šokėjos karolius, senyva moteriškė susigraudino, kita paglostė šokėjos petį, o senyva pora už mano nugaros net pasišnibždėjo, kad „matai, net ir jauni žmonės supranta, kaip mums sunku“.

      Iš SODR‘os nuskubėjome į Vilniaus centrą. Antra stotelė – prekybos centras „Gedimino 9“. Justinos Miškauskaitės „Laboratorija“ labiausiai sudomino parduotuvių apsauginius. Šokėjos, tarsi kokie cypaujančio ir kiek isteriško „vedėjo“ raginami laborantai, tyrė prekybos centro erdves ir prekes. Originalumo buvo ne itin daug, tačiau pagrindinė idėja tarsi atsisuko kitu galu – parduotuvės personalas labiau panėšėjo į tiriamuosius, kurių reakcija į šokėjų veiksmus buvo gerokai įdomesnė nei pati miniatiūra.

      Agnietės Lisičkinaitės „Traukinių stotis“ tiesiog fantastiškai „įsipaišė“ į Centrinio pašto salę. Įtempti veidai, atsukti į seniai nebeveikiantį laikrodį, vertė patikėti, kad šokėjos tikrai mato traukinių tvarkaraštį. Nervingai gniaužomos lagaminų rankenos, blaškymasis nuo langelio prie langelio klausinėjant apie traukinius ir peronus, trumputėlaitės šokio judesių sekos – viskas perteikė stoties atmosferą. Reginį stebintys pašto klientai nuo svarstymų, ar čia vyksta eilinis „flashmobas“, persiorientavo į pastabas, kad gal merginos paklydo...

      Knygynas „Mint Vinetu“ ir šiaip jau primena savitą uždarą pasaulį, kuriame net užmiršti, kas vyksta išorėje. Šiuo knygynėlio bruožu pasinaudojo Sigita Juraškaitė, savąjį darbą pavadinusi „Skruzdėlynu“ ir pabandžiusi sukurti nuolatinio išoriniam vertintojui atrodančio beprasmio, bet veikėjui itin prasmingo triūsimo reginį. Bruzdesys, knygų nešiojimas, dėliojimas, tvarkymas, bėginėjimas, sėdinėjimas, gulinėjimas – visko daug kaip tikrame skruzdėlyne. Net šokėjų pasirodė gerokai daugiau, nes energingas šiurenimas ir bildesys sklido iš kiekvieno kampo. Knygynas tarsi atgijo, jo snūdulinga atmosfera staiga įgavo gyvasties, o bibliofiliškasis pasaulis ­– žmogaus kvapo.

      Julianos Tomaševskajos miniatiūra „Vandens!“ padvelkė ironija. Penki raudonnosiai klounai, beviltiškai bandę įsisprausti į ankštą baro „Būsi trečias“ erdvę ir juokingai pasivartę, triukšmingai vienu balsu pareikalavo vandens, kas aludei greičiausiai nėra itin įprasta. Vanduo aludėje – kuo ne oksimoronas?

      Studentų egzamino negalima vertinti kaip kažko baigtinio ir itin meniško, nors meistriškumo užuominų būta. Tačiau visos penkios merginos sugebėjo pakeisti pasirinktų erdvių įprastinę traktuotę, rasti tose erdvėse besislepiančias prasmes. O ar ne tai šiuolaikinio šokio atvirose erdvėse paskirtis? Turiu net slaptą viltį, kad atsitiktiniai tose erdvėse pasitaikę renginio stebėtojai taip pat pajuto kažką kitokio nei įprasta pašte ar knygyne. Na, o studentėms tai buvo geras laiptelis į ateities kūrybines erdves.

Vita Mozūraitė