Menų spaustuvėje „Naujojo Baltijos šokio '11“ programoje duetas iš Norvegijos pristatė savo spektaklį pavadinimu „Ydingieji“. Sakau, tiesiog spektaklį, nes šokio spektakliu tai būtų sunku pavadinti, šokis užėmė tik pagalbinės priemonės vaidmenį tarp monologų ir dialogų.

       „Ydinguosiuose“ pasirodo Alanas Lucienas Øyenas (pats choreografas ir tekstų bei tyrimo bendraautorius (su Andrew‘mi Wale‘u)) ir  Léo Lérusas. Jų personažai – žiauriai likimo nuskriausti žmonės, patyrę seksualinių ir psichologinių traumų dar vaikystėje, tačiau spektaklis ne apie jų gyvenimo istoriją. Spektaklis apie pasimetusio, sutrikusio ir neišgydomai sužaloto žmogaus pasaulėjautą ir bendravimo specifiką, vertybių (ne)suvokimą. Visa tai persmelkta smurto, sekso, brutalumo, seksualinių iškrypimų, tokių kaip nekrofilija ar pedofilija. Rezultatas toks, kad sužalotas žmogus, aplinkos auka, nesugeba atskirti gėrio nuo blogio, suvokti, kas yra normalu, o kas jau už iškrypimo ribų. O gal ir nenori suvokti, nes galų gale pati visuomenė pasiekusi tokį lygį, kad nebeaišku, kur tos ribos, jei dar išvis jos egzistuoja.

       Atlikėjai didžiąją laiko dalį kalbėjo, dėl to gerą įspūdį paliko garso kokybė. Mikrofoniukai buvo pritaisyti jiems prie rankų ir galvų taip, kad buvo beveik nematomi ir netrukdė nei atlikėjams judėti, nei žiūrovams stebėti. Šviesos ( Pia Virolainen) taip pat puikiai parinktos. Kai reikėjo, kėlė įtampą, kai nereikėjo – buvo neutralios. Garso takelis (Gunnaras Innværis ) ir vaizdo medžiaga derėjo, vienas kitą papildė ir kūrė, ir atspindėjo kūrinio idėją. Kostiumai (Stine Sjøgren ) būtent tokie, kokių reikalavo spektaklis. Žodžiu, iš techninės pusės viskas buvo kruopščiai ir taikliai parinkta, kad kuo idealiau atskleistų autorių sumanymus.

       Problema ta, kad...

   -  Manau, nederėtų pamiršti, jog „ Naujasis Baltijos šokis“ yra šokio festivalis, todėl būtent šokis galėtų turėti didesnę reikšmę, bet čia, be abejo, ginčytinas klausimas, nes kas nors gali paprieštarauti, kad žalio supratimo neturiu apie moderną. Bala nematė, palieku atvirą klausimą. 

   -  Kostiumai... Vienintelį paaiškinimą galiu sugalvoti, kad Stine Sjøgren jų prikūrė tiek daug ir visus tokius genealius, kad negalėjo nei vieno atsisakyti, todėl rodė visus. Atlikėjai tik persirenginėjo ir persirenginėjo, persirenginėjo ir persirenginėjo, ir taip be galo, be krašto ir... be tikslo. Iš tiesų tai, kad kostiumų buvo tiek daug, ne padėjo, o tik blaškė dėmesį.

   -  Esminė problema, kad šis spektaklis niekur neveda. Problema, kurią jie pristatė, negaliu sakyt, kad neaktuali, tačiau kiek pavėluota. Kita vertus, jei tai vis dar yra „problema“, reikia šnekėti tol, kol sugebėsime ją išspręsti. Gerai, bet BŪTENT TO jie ir nepadarė. Jie tik pasakė: yra pedofilų, nekrofilų, seksistų, antisemitų, pasaulis pilnas smurto, žiaurumo, kraujo ir iškrypimų, pasaulis – degeneravęs. Ir taškas. Nei kur, nei kam, nei kodėl, o svarbiausia, nei kaip išspręsti visa tai. Supraskite mane teisingai, gink Dieve, ne didaktikos aš tikėjausi, tačiau esu įsitikinusi, kad žiūrovai iš salės neišėjo įkvėpti ir pasiruošę traukt už ausų šitą „supuvusią“ visuomenę iš šito „š...“, kuriame giliai užsikapsčiusi tupi. Geriausiu atveju, žiūrovai išėjo dar kartą išgirdę/pamatę tai, ką jau ir taip žinojo. Na, nebent  žiūrovus galėjo sužavėti spektaklio „drąsa“, kuri pasireiškė bukom kalbom apie visą anksčiau minėtą purvą ir masturbacija scenoj.

       Taigi, sunku „Ydinguosius“ vadinti meno kūriniu, greičiau tai yra saviraiška. A.L. Øyenas parodė, kad supranta, jog pasauly tvinksi skaudi votis ir gal jo spektaklis įkvėps ką nors jei ne rasti, tai bent ieškot vaistų ją išnaikinti.

                                                                                                                                 Dovilė Sližytė

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos