Gražūs kūnai, išlavintos raumenų grupės, plastiški judesiai, akrobatiniai triukai, grynas šokis, aiškūs simboliai, įvairiapusė muzika, minimali scenografija. Atrodo, kad „Compagnie Pal Frenak“ spektaklyje „Vyrų paslaptys“ apgalvota kiekviena vizualinė detalė. Tačiau daugeliui žiūrovų klausimas – o kas slypi už to? – taip ir liko neatsakytas. Bet juk paslaptys tam ir yra – kad liktų neatskleistos.

         Vis tik aiškūs choreografo naudojami simboliai keletą paslapčių išdavė. Viso spektaklio metu dominavo iš dangaus nuleistos arba į dangų kylančios trys virvės sueinančios į taisyklingos formos trikampį. Vienur jos padėdavo šokėjams, kitur, atvirkščiai – supančiodavo juos ir neleisdavo laisvai judėti. Lyg tam tikri šiuolaikinio pasaulio rėmai, kurie neleidžia žmogui būti iš tiesų laisvam – tiek mintimis, tiek veiksmais.

       Laisvės tematiką galima įžvelgti ir tuomet, kai šokėjai scenoje pasirodė apnuoginę ne tik savo sielas, bet ir kūnus. Toks akibrokštas (vargu, ar tai tinkamas žodis, nes šiuolaikinio šokio spektakliuose nuogas kūnas nieko jau nebestebina), o gal greičiau choreografo sprendimas atskleidžia tikrąją žmogaus prigimtį, sąsają su gamta. Mes kasdien iš ryto sukame galvas, ką šiandien apsirengti, kaip susišukuoti, kaip atrodyti, kaip kalbėti, kaip elgtis, kaip žiūrėti, liesti, uostyti, jausti... Tačiau pagrindiniai mūsų instinktai niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos gyvybės formos žemėje. Kai keli šokėjai scenoje keturiomis pradeda vienas ant kito urgzti, šokinėti, pulti supranti, jog kad ir kiek žmogus stengtųsi save iškelti aukščiau už gyvūną, nuo savo instinktų niekur nepabėgs.

       O gal nuo jų ir nereikia bėgti? Nes kai kas nors stengiasi įstatyti tave į kokius nors rėmus, nieko gero iš to neišeina. Bandymą ištrūkti iš tam tikrų stereotipų spektaklyje vaizdavo vienas iš šokėjų, įsispraudęs į balerinos suknelę ir apsiavęs vienu juodu botu. „Laužyti“ judesiai atspindėjo žmogaus būseną – bandančio ištrūkti iš visuomenės jam primesto gyvenimo būdo, gyvenimo požiūrio, nuostatų, vertybių. Kaip protestas prieš nusistovėjusias visuomenės normas buvo ir lipnia juosta užčiaupta... ne burna.                      

       Burna kalbėjo. O tiksliau šaukė. Į apvalų, nestabiliai ant žemės stovintį indą įlipęs vienas iš šokėjų kažką šaukė vengrų kalba. Jis stojosi, krito, vėl stojosi, sėdosi, vėl krito... Lyg rodydamas tam tikrą beprasmybę – kad ir kiek šauksi, niekas neatsilieps. Jokios reakcijos. Šauksi stovėdamas ar sėdėdamas – nėra skirtumo.

       Vyras – gyvūnas. Vyras – kovotojas prieš nusistovėjusias normas. Vyras – vaikas – tai dar vienas vyro veidas, atskleistas spektaklyje, kai šokėjai scenoje ima vaikiškai dūkti – mušasi, šūkalioja, nori pasirodyti. Kitas vyro veidas – moteris. Prie virvės lyg prie šokio stulpo prisiglaudę trys šokėjai atskleidžia moteriškąjį pradą – seksualumą, švelnumą, tam tikrą narciziškumą. Galbūt labiau savimeilė galėjo pasirodyti kitoje scenoje – trys vyriškos apnuogintos nugaros ir iš lėto save glostantys delnai. Tačiau man ši scena įnešė vienatvės pojūtį. Nors kūnai trys, visi atlieka tą patį veiksmą. Jie niekuo nesiskiria vienas nuo kito.

       Be abejo, idėjoms, kilusioms bežiūrint spektaklį, įtakos turėjo Fabrice Planquette parinkta muzika. Ji buvo itin įvairi – nuo sunkios elektronikos iki visiško minimalizmo. Neperkrauta scenografija (Gyula Majoros) leido pamatyti grynąjį šokį. Būtent tokio šokio mėgėjams šis spektaklis turėjo patikti. Judesys ir aiški simbolika – jokios paslapties.         

                                                                                               Agnė Vaitasiūtė

                                                        Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos