Abejotinas spektaklio „The Hidden Men“ („Compagnie Pál Frenák“, Prancūzija/Vengrija) vertimas – „Vyrų paslaptys“. Ar galima taip versti? O kaip išversti tiksliau, tobuliau? Juk tai, kas paslėpta, – nebūtinai paslaptis... Tačiau abejonę patvirtina ir išsklaido pats choreografo Pálo Frenáko spektaklis, ištrinantis ribas tarp tobulo ir netobulo, netobulumą paverčiantis tobulumu.

       Akrobatinėmis virvėmis lyg podiumu į sceną nusileidžia manekeniškai tobuli vyrai, kūno „nepadorumą“ paslėpę po tobulai minimalia apranga: trumpikėmis ir antkeliais (kostiumų dizaineris – Gergely Szabó), na, dar vienas su kelnėmis, o kitas švarkuotas – bet tai jau tik detalės...  Juk prasideda virtuoziškas penkių vyrų kūnų plastikos, nepriekaištingos šokio technikos ir akrobatikos šou – valio, kvepia pramoga!

       Tačiau ne vientisai nuobodžia! Išeksponuoti pagrindiniai elementai – išraiškos priemonės – transformuojasi. Virvės tampa pančiais, kartuvėmis, galimybe atitrūkti nuo žemiškumo (Gyula Majoros scenovaizdis). Pramoginis šokis susilieja su ritualiniu: tobulą kūną demonstruojanti kinetika virsta jausmais, išgyvenimais, emocijomis, nuotaikomis, sustiprintomis Fabrice Planquette muzikos, bet... anaiptol, ne tragedija. Tiesiog nepatogiai patogiu vyrų spektakliu apie vyrus.

       Vyras, įspraustas į balerinos suknelę, – matyta ne kartą... Tačiau šįsyk šokėjo atskleidžiamas moteriškumas nesukelia nei vulgaraus juoko, nei pagiežingos ironijos, nei pasišlykštėjimo. Tiesiog atpažįsti mielą vyrišką koketiškumą, ką pasitvirtina ir spektaklio gale pakartoti to paties šokio fragmentai, tik vyrui šokant jau be suknelės.

       Akibrokštas – virvės netikėtai virsta striptizo stulpais, prie kurių, parodijuodami moteriškus judesius, viliojančiai rangosi vyrų kūnai. Tačiau išties ironizuojamos ne moterys, o vyrų narciziškumas, ką pabrėžia vyrų veidus perkreipiantis kankinantis nebylus vidinis šauksmas.

       Netikėtai išvystame ir kitą vyriškį, su balta moteriška suknele, grakščiai šokantį, bet avintį juodus botus. Suknelė paryškina atskleidžiamą vyriškąjį lengvumą ir žaismingumą, tačiau nepatogiai per didelė avalynė verčia jį „nusileisti ant žemės“ ir „būti vyrišku“ – paradoksalu, konfliktiška ir juokingai graudu...

       Vyrų torsai iš priekio ar moterų torsai iš nugaros – daugeliui mene matyta. Tačiau iš tamsos netikėtai išnyra trijų vyrų nuogos nugaros, prisirpusios dorovingai gašlios rubensiškų moterų kūnų aistros... O dar ir vyrų nugaros, glamonėjamos jų pačių rankomis... Net kyla įtarimas, kad visas spektaklis – apie iškrypėlišką vyrų moteriškumą... Tačiau, anaiptol, taip nėra.

       Keturiomis link žiūrovų artėjantys gaivališkai nuogi vyrai: prunkščiantys, žvengiantys, lojantys, ūkčiojantys, bliaunantys... Ropojimas kartkartėmis virsta šokiu, gyvūnų garsuose jau atpažįsti žmonių pokalbį – tačiau esi priverstas pripažinti, kad gyvuliškasis pradas niekada nebus ištrintas – ir visada valdys vyrą.

       O dar „vyriško“ džiaugsmo išreiškimas besiglėbesčiavimais ir pasitapšnojimais, peraugančiais į stumdymąsi ir trankymąsi... Ironiškas žvilgsnis į vyrų žingeidumą besišlapinant prie sienos, virstantis vyrų vienybės šokiu...

       O ir nuostabus epizodas apie pseudotobulus savimi pasitikinčius kultūristų kūnus, kuriuos nuvainikuoja i burnas įbrukti vaikiški čiulptukai... Ir daug kitų skaniai pateiktų logika nepaaiškinamo vyrų oksimoroninio elgesio pavyzdžių.

       Trys prie lubų pritvirtintos virvės, nusileidžiančios į tris šviesos trikampius, trys vyrų torsai, trys nuogi keturkojai vyrai... Yra daug ir kitų priežasčių bei galimybių scenovaizdyje, kostiumuose ar pačioje choreografijoje ieškoti „aukštesnės“ simbolikos prasmių. Tačiau visus šituos „simbolius“ galima laikyti tiesiog atsitiktinumu, nes vienoks ar kitos jų sureikšminimas iš esmės spektaklio nepakeis.

       Daugelyje spektaklio vietų galima atpažinti legendinės vokiečių choreografės Pinos Bausch spektakliuose naudotus motyvus, sprendimus, situacijas. Tačiau nesiplečiant į išsamią lyginamąją analizę, belieka pabrėžti viena: tai, ką P.Bausch, sutirštindama vyrų ydingumą, pateikė kaip būdą sustiprinti dramatizmui, Pálas Frenákas išnaudoja kaip priemones smagiai bičiuliškai pasidžiaugti vyriškomis silpnybėmis.

       Silpnas, agresyvus, paprastas, atkaklus, užsispyręs, beviltiškas, kvailas, išmintingas, atgrasus, viliojantis ir vaikiškai bejėgis – tokį „supermeną“, ekvilibruojantį nestabilioje didžiulėje palydovinėje lėkštėje, pamatome ir finalinėje scenoje, reziumuojančioje nepaslepiamas „vyrų paslaptis“.

       Kas įvyko? Lyg ir nieko... Bet harmoningai Pálo Frenáko sudėliotas spektaklis pasiekė tikslą – atskleidė „tobulo“ vyro netobulą harmoniją... Vieniems žiūrovams tai paglostė savimeilę, antrus privertė kai ką iš naujo permąstyti, treti – tiesiog pasigrožėjo nuostabiu reginiu.

       Juk vyrai – kaip ir pats gyvenimas – ir yra tobuli savo netobulumu...

Irmantas Bačelis

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos