15-asis tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’11“ startavo trimis labai skirtingais šokio spektakliais, kurių vienas – danų, kiti du – lietuvių kūrėjų. Bet visi jie pasižymėjo ne šokio ekspresija, o „skulptūrine dinamika“.

 

(Ne)šokio koncertas

 

Pirmasis – teatro „Granhøj Dance“ spektaklis „Dance Me To The End On/Off Love“, kurį choreografas Palle Granhøjus įvardija „šokio koncertu“.

 

Spektaklis prasideda statišku poezijos ir paties žodžio, kūno ir kūno dalių pristatymu: vienas žodis keičiamas kitu, vieną kūno dalį keičia kitos... Rembrantiškoje prieblandoje išnyra skulptūriškai statiški kūno fragmentai, tačiau nuosekli ar visiškai nenuspėjama jų kaita ir kuria spektaklio dinamiką, „skulptūrų“ šokio spektaklį...

 

Spektaklio pagrindiniu (ar antraplaniu, paraleliuoju) veikėju tampa galva. Galva, kurioje persipina esminiai žmogaus pojūčiai. Gyva žmogaus galva, kuri gali kalbėti ir kurią galima užčiaupti... Veidas, kuris atspindi žmogaus nuotaikas, mintis ir aistras arba tiesiog jas slepia... Ir daugybė dekoracijomis virtusių nebylių galvų, kurių lūpomis netrukus prabils mūsų pačių, žiūrovų, išgyventi prisiminimai.

    

 

 

 

      

Tuzino spektaklio veikėjų (aktorių, muzikantų, dainininkų, atlikėjų) nuotaikas ir spektaklio atmosferą papildo ir asketiška scenografija: lakoniška stačiakampių plokštumų ir kubų kaita juodą scenos tuštumą paverčia nesukonkretinta erdve – patalpa, pastatu, miestu, – kurios niūrioje architektūroje dar labiau išryškėja pagrindinis veikėjas – žmogus.

 

Kompozitoriaus, poeto ir atlikėjo Leonardo Coheno dainos spektaklyje virsta žmonių monologais,  prisiminimais, ilgesiu, maldomis, serenadomis, peraugančiomis į smegenis ir širdį veriantį šauksmą.

Vieną koncertinį numerį iš pažiūros nemotyvuotai keičia kitas... Tačiau atskirų miniatiūrų ir detalių dėlionė palaipsniui sukuria vientisą, išbaigtą spektaklį: galima keisti viską, bet negali pakeisti vieno žmogaus – „Lover“ – mylimojo ar mylimosios – kitu.

 

Kūrėjai, papasakoję vieno žmogaus, tiksliau, daugelio mūsų, žiūrovų, dramatišką istoriją, šokio koncertą baigia šviesiomis gaidomis, visus išgyvenimus paversdami kančios ir skausmo persmelktu sustingusiu šviesiu prisiminimu, palaima pro ašaras, motyvuojančia gyventi toliau: „Šokdink mane į meilės pabaigą“.

 

Triukšmo anatomijų tyla

 

„Mono tyloje“ choreografė ir šokėja Giedrė Ubartaitė drauge su scenografu Artūru Šimoniu mus nukelia į sustingusį paveikslą, man asmeniškai priminusį Stasio Eidrigevičiaus kūrybos motyvą: merginos plaukų kasa ištįsta į vieškelius, nusidriekiančius į gimtuosius tolius... Tik čia kasa, virstanti virvėmis, šauna į dangų. O gal atvirkščiai, iš nežinomų aukštumų mergina virvių kasa nusileidžia arba nuleidžiama ant žemės.

 

Kiekvienas žiūrovas jau startinėje spektaklio pozicijoje susikuria sau pažįstamą asociaciją: vienam tai ryšys su tėvyne, kitam – ryšys su motina, trečiam – sąveika su varžančiomis neatsiejamomis dogmomis ar socialine aplinka, ketvirtam – tiesiog kartuvių virvė... Kiekvienas žiūrovas prisimena savo istoriją, kurios atkūrimui viena po kitos bandomos pateikti naujos užuominos.

 

 

      

Plastiškas Giedrės Ubartaitės kūnas vieną po kitos diktuoja skulptūriškas pozas, emociškai stiprias ir ekspresyviai išreiškiančias momentinę nuotaiką. Skulptūriškumas dažnai net užgožia patį šokį... Kaip ir danų spektaklyje, statiškų formų dinaminė kaita valdo spektaklio ritmą, tempą ir nuotaikas. Jas papildo ir Aurelijaus Davidavičiaus bei pačios G.Ubartaitės pateikti apšvietimo sprendimai, kurie tuščioje scenoje sukuria šviesos ir šešėlių architektūrą – nuo uždarumo apskritimuose iki begalinių erdvių klaidžiojant kolonadų labirintuose.

 

Tačiau pasekime vyksmo raidą.

 

Iš statikos pabudusi mergina pradžioje bando atitrūkti nuo virvių, savo vidines kančias sąlyginiu judėjimu išreikšdama apskritimų amplitudėje. Virvėms šiaip ne taip kažkaip (nebuvo priežasties ir pateisinančio įvykio) atitrūkus nuo tikrosios jos kasos, veiksmo erdvė prasiplečia, tačiau neįvardinta jėga traukia merginą atgal prie virvių – ryšio su „kažkuo“. Likusi tikroji kasa – buvęs virvių tęsinys – vis dar bando valdyti istorijos pasakotoją, tačiau pasirinktos šokio išraiškos priemonės (kūną „vedančioji“ dalis) klaidina žiūrovą, griaunamas nuoseklumas. Minėtosios prasiplėtusios erdvės jau suteikia merginai galimybę atsiriboti nuo ją kausčiusių virvių, tačiau neįvardinta trauka verčia ją vėl ir vėl grįžti. Galų gale ir pats ryšys su tuo „kažkuo“ ankstesniu galiausiai nutrūksta – virvių gyja pati nutrūksta nuo pirmapradžio šaltinio...

 

Ilgokai užtrukusį aplinkybes diktuojantį triukšmą galiausiai pakeičia tyla – mergina iškeliauja... Kur? Vardan ko? Kodėl to nepadarė anksčiau? Mūsų silpnybės? Mūsų baimės? Mūsų pseudoprieraišumas?

Kiekvienas gali interpretuoti, perleisdamas per savo patirties prizmę – tai nėra blogai. Jei su pirmu vaizdiniu žiūrovas pradėjo kurti savo istoriją, jam gal ir tapo aišku, ką jis pats norėjo pamatyti ar išgirsti. Tačiau atmetus bet kokią asociaciją, nebuvo išgryninta, ką norėjo pasakyti patys spektaklio kūrėjai, pateikę tik užuominas, neįdirbtą dirvą, bet ne savą išvadą.

 

Kad ir koks bebūtų žiūrovas, jis tikisi atsakymų, o ne klausimų. Net kūrėjų bandymas pateisinti viską, kas vyko, sapnu – nevykęs, net ir banalus... Tad „daug triukšmo dėl nieko“?

 

Nr.2 ir Nr.1 – ar atvirkščiai?

 

Editos Stundytės šokiai Nr.2 (Indigo) ir Nr.1 (Juoda) sėkmingai pratęsė pirmosios festivalio dienos skulptūriškąją epopėją. Tačiau, kaip ir G.Ubartaitė, E.Stundytė ne tik nebaigė dėlioti taškų ant „i“, bet paliko dar daugiau klaustukų...

 

Pirmoji kompozicija „Indigo“ nuo pat pradžių užbūrė žiūrovą: krepinės suknelės klosčių ir drapiruočių sluoksniuose – tobulas atradimas! – įšaldytas plastiškosios E.Stundytės kūnas ėmė alsuoti gyvybe, nuo lėtų plaukiančių judesių, lydimų klasikinės W.A.Mozarto harmonijos, peraugdamas iki stroboskopiškojo trūkčiojimo, nebereikalaujančio ir papildomų apšvietimo efektų.

 

Nepriekaištingas kūno valdymas, užburianti fragmentinių skulptūriškų formų kaita žiūrovą artina prie satisfakcijos, tačiau viską sugriauna dabar jau režisierės E.Stundytės pateikta veiksmo kulminacija: mistinis indigo kūnas, visą laiką artėjęs prie miegančios pasteliškai kreminės smuikininkės, savo šaltuoju aprėdu ją atgaivina, pažadina natūralius, bet primityvius, naivius smuiko garsus... Laužoma stereotipinė logika? Ar verčiama susitaikyti, kad atėjo laikas dominuoti  racionaliajam indigo šaltumui? Galima būtų ieškoti atsakymo, jei iškart, kaip tęsinys, nebūtų pateikiama antroji kompozicija „Šokis Nr.1 (Juoda)“.

 

Į juodos būtybės, primenančios gyvatę, ar furiją, į nailoninių kojinių aprėdą įspraustos šokėjos Editos kūnas atgyja. Lyg statiškasis iš egiptietiškosios užmaršties pabudęs sfinksas, šokėjos kūnas, veikiamas šiuolaikinės Ryoji Ikedos ir „Monolake“ muzikos, ima žadinti spektaklio dinamiką. Furija atgyja, pabunda, emocingai veikia kūno kalba, tačiau ilgainiui vėl užgęsta, tarytum baigtųsi jos pasirodymo laikas, grįždama į pirminę statiką.

 

 

 

 

     

O vargšė pamiršta smuikininkė, vis dar įvilkta į indigo krepus, nebežino ir nebesupranta, kam ir kaip toliau stebėti juodosios būtybės kinetiką... „Viens, du, trys – nieko neįvyko“?

 

Žavūs du eskizai, puikūs atradimai, tobulai įvaldytas šokėjos kūnas atsitrenkia į dramaturgijos ir režisūros nebuvimą.

 

Taip, galima bandyti šokius sukeisti vietomis, t. y., gražinti įprastąjį skaičių nuoseklumą. Bet ar tai kažką pakeis?

 

III

 

Nepakeis, jei žiūrovas išvys tik puikias Lietuvos šokėjas, tačiau jos ir liks tik šokėjomis, jei jų gabumai nebus įvilkti į privalomus spektaklio „rūbus“. Dramaturgija ir režisūra, aktorinis meistriškumas, šviesa, garsas, kostiumas, scenografija ... – jei nebus bent vieno šių elementų, spektaklis bus pasmerktas neužtikrintam likimui... Kas negresia į Lietuvoje vykstantį šokio festivalį atvežamiems  užsieniečių spektakliams, šiuo atveju – rembrantiškai skulptūriškam „Dance Me To The End On/Off Love“...

 

Irmantas Bačelis

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos