Kai aš noriu ką nors pasakyti, sakau. Kai nenoriu – tyliu. Jei nemoku suformuluoti, tikslinu. Kai nežinau, ką pasakyti, galvoju. O kai esu sveikas – nesimuliuoju.

       Du tūkstančiai vienuoliktų metų gegužės ketvirtos dienos dvidešimt pirma valanda – laikas, kai pasaulį ištiko dar viena simuliacija. Kaltininkai – „Garsai ir blyksniai“ ir jų spektaklio „Dykra“ premjera „Menų spaustuvėje“. Pasauliui diagnozuotos simuliacijos pagydyti nebeįmanoma – laiko klausimas, kiek senukui dar liko tverti.

       Spektaklio „Dykra“ kūrėjus – kompozitorių, libreto autorių ir solistą Joną Sakalauską bei choreografę Agniją Šeiko – įkvėpė Rodrigo Plà filmas „Vidinė dykuma“ ir filosofo postmodernisto Jeano Baudrillardo knyga „Simuliakrai ir simuliacija“. Ties pastarąja ir apsistokime.

       Daugelį kūrėjų įkvepia didūs rašytojai ir mąstytojai. Kartais sąmoningai, kartais nelabai menininkų kūryboje išnyra kitų idėjų nuotrupos ir siužetų fragmentai. Kultūra klojasi sluoksniais, ir šiandien tai jau nieko nebestebina. Apskritai, sveikintinas lietuvių kūrėjų entuziazmas kurti intelektualų meną su filosofiniu pamušalu. Tai rodo, kad nesame kurti filosofiniams debatams ir net gebame juose sudalyvauti kitoniškai. Tačiau nusigąsti verčia štai kas: ant šimtmečius krauto kultūros kalno viršūnės balansuojantis postmordenybės netikrumas imamas kaip meno kūrinio pagrindas. „Dykra“ – tai „Simuliakrų ir simuliacijos“ simuliacija. Filosofinis tekstas yra išdainuojamas, sušokamas ir suvaidinamas – daugiau dekonstrukcijos žingsnių nė norėdamas nesugalvosi. Tiesa, dar galima buvo sudeginti knygą ir apsibarstyti galvą pelenais, tačiau tai jau kito, galbūt būsimo, spektaklio reikalas.

       Ir kam gi čia piktintis, juk nieko bloga nenutiko. Tiesa. Tačiau tiesa dar ir tai, jog tą du tūkstančiai vienuoliktų metų gegužės ketvirtosios vakarą išvis nieko neįvyko. Nei estetikos triumfo, nei minties naujumo, nei žmogaus esybės pajautos. Nors pagalvota buvo. Bet kaip jau sakiau: kai nežinau, ką pasakyti, galvoju.

       Spektaklyje pamatėme J. Baudrillardo simuliakrų vizualizaciją su adaptuotais elementais naivesniems ar tingesniems žiūrovams. Vis kirba galvoje, kokią vertę turi sistemos bandomųjų triušių, apie kuriuos kalba prancūzų filosofas, iliustracija, keturiems vyrams mojuojant delniukais vietoj ausyčių. Ramybės neduoda klausimas, ar pasakoriškas naratyvas pajėgus kompensuoti judesį ir muziką, t.y. ar užtenka išgirsti, kaip vienas veikėjų (solistas Jonas Sakalauskas) dainuodamas atpasakoja J. Baudrillardo pavyzdį apie TV laidai privatumą paaukojusią amerikiečių šeimą, kad suprastume sistemos visuotinumą ir autentikos nunykimą. Problema ta, kad visa galva pasinėrę į filosofines simuliacijas, spektaklio kūrėjai nebesugeba išsivaduoti iš teksto gniaužtų. Žodis užvaldo sceną, nustumdamas šokį ir muziką į antrą planą. Tenka nusivilti kaip tai varnai, paleidusiai sūrį iš snapo: dėl ne visada geros artikuliacijos ir garso trukdžių nukenčia libretas, o sužibėti kūrinio centre galėjęs šokis tampa puikiu backdance‘u, tačiau visgi tik back. Todėl esminės J. Baudrillardo idėjos tiesiog padauginamos, pridedant lietuviškų realijų (daugiabučių nuotraukos ant didžiulių kubų) ir žmogaus kaip konstrukto iliustracijos per lūžinėjančias šokio linijas.

       „Simuliakras yra tikra. Šokis yra tikra. Opera yra tikra. Šokis yra opera“, – spektaklio pabaigoje byloja Jono Sakalausko personažas, o amerikietišku akcentu tą patį atliepia mechaninis balsas. Ir iš karto tampa aišku: jei neskaitei J. Baudrillardo – niekas suvokimo žemėlapio nenubraižys; o jei vis tik esi susipažinęs – naujos žemės niekaip neatrasi. Kas kita, jei gyveni kur nors dykroje su judančiais tikrovės smėlynais. Tik tuomet ar verta simuliuoti simuliaciją?

Daina Habdankaitė

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos