Šiaurietiškas šokio teatro „Winter Guests“ (Norvegija) spektaklis „Ydingieji“ („Flawed“), kurio autobiografinės ištakos susijusios ir su mūsų Lietuva, aplankė ir mus. Ydingieji, nevykėliai, nenorminiai, kitokie, atsiskleidė ir mums. Prabilo į mus, pateikdami intymiai viešą ir drastiškai nepatogią dviejų žmonių – Alano ir Léo – biografinę išpažintį...

       Choreografas ir režisierius Alanas Lucienas Øyenas spektaklyje prisistato ir aktoriumi, ir šokėju, ir personažu Alanu, kuris kartu su savo partneriu, garsios Izraelio trupės „Batsheva“ šokėju mulatu Léo Lérusu mums atverčia intymaus asmeninio dienoraščio lapus.

       Žãvi kontroversiško pasakojimo paprastumas – tam pasitarnauja ir pagrindinio veiksmo perkėlimas į nesukonkretintą intymiai viešą butą, studiją ar tiesiog „menininkų“ loftą – į kurį žiūrovus įsileidžia pagrindinis spektaklio veikėjas – Alanas – negrabiai paaugliškai ištįsęs netobulas vyrukas, pasipuošęs fetišistinėmis ar dar kokiomis -istinėmis Stine Sjøgren pasiūlytomis kostiumo detalėmis.

       Tačiau nei fetišai, nei kūno negrabumas neafišuojami, nesureikšminami, tuo pačiu tapdami neišvengiamu kasdienybės privalumu, o kartu ir priemone kurti spektaklį. Spektaklį apie homoseksualumą ir homofobiją, pedofiliją, nekrofiliją ar kitokį seksizmą, fašizmą, rasizmą, antisemitizmą... Apie daugybę -izmų, kurių apsuptyje – norime to ar ne – mes gyvename.

       Beje, neatsitiktinai, stebint spektaklį, vis braunasi Vilniuje gimusio ekspresyviojo kūrėjo Emilio Ežaro (Émile Ajar) apysaka „Gyvenimas dar prieš akis“... – bet čia tik lyrinis ekskursas...

       Léo – antrasis personažas – spektaklio pradžioje demonstruoja techniškai nepriekaištingą tobulai sudėto kūno šokį. Tačiau narciziškas pasitikėjimas savimi ir gražus šokis vardan gražaus šokio pačių kūrėjų yra atmetamas. Žiūrovai priverčiami pažvelgti į patį žmogų, jo dramatiškumą, pasislėpusį (ar paslėptą) po fasadiniu tobulumu.

       O tikrąjį šokį atrandame primityviai naiviose šokio kompozicijose, kurias kūrėjai pripildo įtaigiai nuoširdžiais žmogiškais jausmais ir jautriais santykiais. Ir naudojant minimalias šokio išraiškos priemones pasiekiamas maksimalus rezultatas: „Sex is sex“ – sekso nėra, seksas yra tarp kitko, seksas – tik tuščių spragų tarp žmonių santykių užpildymas.

       Svarbu pažymėti, kad iš pažiūros nereikšmingi buitiniai įvykiai koncentruojami dešiniojoje scenos pusėje (juk žmogaus dėmesys iš prigimties krypsta į dešinę), o nepatogumas, kitaip tariant, spektaklio esmė perkeliama į scenos (žiūrovui nepatogiąją) kairiąją pusę ar jos centrą...

       Spektaklį pagyvina ir pačių spektaklio atlikėjų  nuolatinė polemika tarp savęs kaip kūrėjų ir veikėjų. Šie ekskursai sudaro prielaidas kūrėjams pabėgti nuo to, kas vyksta, nuo tiesioginės atsakomybės, tačiau Alanas toliau užtikrintai tęsia žiūrovui nepatogią autobiografinę išpažintį. O tiesioginis veikėjų kontaktas su publika ne tik sukuria betarpišką dialogą, bet paverčia žiūrovus veiksmo dalyviais.

       Drastiški, ekspresyvūs, agresyvūs tekstai ir vaizdai priverčia jaustis nepatogiai... Bet jei patogu, tai nebeskauda, o jei neskauda, tai suabejoji, ar išvis dar gyveni. Patogus gyvenimas be skausmo tampa tik gyvaliojimu, plaukimu pasroviui. O problemos nesuprobleminimas – gėdingai bailiu atsitraukimu: „Nėra jėgos – nėra atsakomybės“.

       Spektaklio veikėjai, pasitelkdami ironiją, saviironiją ir groteskišką sarkazmą, dorovines ir dvasinės visuomenės vertybes paverčia ydomis, dėl kurių nukenčia žmogus, vadinasi, pati visuomenė.

       Kadangi į spektaklio siužetą įterptos dramatiškos istorijos apie pedofiliją, rasizmą, homofobiją... yra pasakojamos žodžiu, mums tenka jas tik įsivaizduoti, tačiau kūrėjai meistriškai perteikia tų istorijų dramatiškus – fizinius ir emocinius – atgarsius ir refleksijas į scenos centrą (ar akiai nepatogiąją kairiąją dėmesio pusę), kas būtent ir pabrėžia jų svarbą bei dramatizmą.

        Ir istorijos (tiek jų atoveiksmis) tampa nuoširdžiai tikromis, dėl to ir jaudinančiomis, nes jas pasakoja žiūrovus prisijaukinę veikėjai. Jos nevirsta vienais iš daugybės pranešimų žiniasklaidoje apie kažkur kažkam nutikusią kažkokią nelaimę.

        Alanas ironiškai baigia spektaklį, teigdamas jog jis sukurtas pagal užsakomąją programą prieš rasizmą, antisemitizmą, homofobiją... na, visa tai mes esame ne kartą girdėję... Tačiau spektaklio pradžioje pasigailėtinai netobulas Alano personažas, prisipažįstantis, kad pats nekenčia savęs, tampa tobulu, sugebėjusiu išgyventi žiauriai netobuloje fobijų ir -izmų persmelktoje aplinkoje.

       Visada žiūrėdamas spektaklius ar filmus gėjų tema, stengiuosi homoseksualius santykius pakeisti heteroseksualiais. Kas išlieka atmetus seksualumo orientaciją? O išlieka nuoširdi dviejų (ne)tobulų žmonių išpažintis mūsų (ne)tobulame gyvenime, kuriame buitiniais tapę fetišai tampa savigynos priemonėmis...

Irmantas Bačelis

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos