Spektaklis “Šventė” yra choreografinis šokėjos Rūtos Butkus debiutas. Šiuo spektakliu choreografė aprėpia erdvę ir laiką viena pagrindine idėja, kad daugumai žmonių gyvenimas yra savotiškas savosios šventės laukimas, ieškojimas ir atradimas. Žmonės dažnai svajoja apie įvykius, kurie turėtų išsipildyti, apie būsimą džiaugsmą, ar laimę, apie keliones, kurios kažkada įvyks, apie savąją gyvenimo šventę, atidėdami ją dėl įvairių priežasčių. Tačiau žmogaus gyvenimas vyksta šią akimirką – čia ir dabar. Tai ir norima perteikti spektakliu, ar gyvenimas yra – savosios šventės laukimas, ar iš esmės yra šventė? Žmogus, sugebantis atrasti savyje gyvenimo šventę čia ir dabar, o ne laukiant jos ateityje, atranda gyvenimo šventę ir išorėje. Todėl spektaklio idėja yra svarbi, ieškantiems ir atrandantiems gyvenimo prasmę žmonėms.

       Šokėja Rūta Butkus pati realizuoją scenarijų savo šokiu, vaidyba, prisidedant dekoracijoms, apšvietimui, simboliams ir muzikai. Šokėja šoka išreikšdama gilius jausmus, susijusius su gyvenimo prasmės paieškomis, laukimu, džiaugsmu ir liūdesiu. Moteris šoka apsirengusi vyrišku juodu kostiumu ant baltų marškinių. Apranga lyg ir simbolizuoja tai, kad gyvenimo prasmės paieškose, pačiame gyvenimo suvokime vyrai ir moterys yra lygūs. Nes iš esmės sugebėjimas veikti, mąstyti priklauso nuo žmogaus turimų žinių pagrindo, tačiau ne nuo lyties. Moters šokis yra ir liūdnas, ir aistringas, ir rimtas, ir džiaugsmingas. Taip šokiu yra parodoma, kad iš esmės žmogus visada yra pats su savimi. Žmogus visada yra su savo mintimis, su savo vidiniu „aš“. Ir nuo šio vidinio pasaulio priklauso daugybė dalykų žmogaus gyvenime – nuo kasdienių situacijų iki laimių, ar nelaimių gyvenime bendrąja prasme. Žmogaus pasaulis ir yra pats žmogus. Žmogus yra savimi bet kur ir bet kada. Todėl žmogus suvokia save ir pasaulį per savo vidinį matymą. Tai ir yra žmogaus gyvenimo išraiška bet kokioje pasaulio vietoje, bet kokiu laiku. Žmogus visada yra pats su savimi. Taip moteris šoka savo gyvenimo šokį vidiniame pasaulyje, bet kartu ir pačiame pasaulyje.

       Scena, vaizduojanti kambarį, yra išklota laikraščiais. Tai yra lyg moterį supantys įvykiai, kurie yra tik išorinė dalis žmogaus gyvenimo ir nėra tai, kas amžina. Tai gali priminti buitį, tačiau taip pat gali ir atspindėti ir pačią būties esmę, kad žmogus yra pasaulyje pats su savimi, tik per veiksmą susitikdamas su aplinkiniu pasauliu. Taip aplinkybės keičiasi, tačiau svarbiausia žmogui yra jausti ryšį su pačiu savimi, jausti savo vidinį „aš“. Žmogus gali tapti ne vėjo blaškomu lapu, tačiau pačiu savimi, besilaikančiu savojo pagrindo ir šokančiu taip, kaip pačiam žmogui reikia. Žmogus gali atrasti ryšį su pačiu gyvenimu.

       Šiame žmogaus kambaryje yra šviesos, yra ir kelioniniai batai. Apsiavęs šiuos batus, žmogus gali keliauti, gali sutikti kitus žmones, gali pažinti nematytas vietas, gali pamatyti nematytų daiktų. Tačiau daugybė žmonių šių batų neapsiauna dėl to, kad neranda šviesos savo vidiniame kambaryje. Moteris šoka basa. Šoka ir mato šviesą. Apie tai kalba ir filosofai, kad tik žmogus, atradęs gyvenimo prasmę, sugeba gyventi šią akimirką. Tad moteris nelaukia, jinai šoka.

       Moteris pastato kėdes. Moteris pataiso kėdes. Moteris sėdi pati, šoka, po to vėl sėdi. Iškyla klausimas, kam yra skirtos šios kėdės. Ar šios kėdės yra skirtos svečiams, ar svečių čia nereikia? Tai, kad kėdės yra tuščios, nereiškia vienatvės. Žmogus gali laukti svečių, arba gali švęsti, kai jų nėra. Kėdės yra lyg dekoracija, lyg priminimas apie kitus žmones. Moteris lyg sako, kad galėtų būti svečių, bet galėtų taip pat ir nebūti. Tai tampa aišku, kai kėdės yra perstatomos kitaip, kryžiaus forma. Tai lyg sako žiūrovui, kad teisingi žmonės – tai yra gyvenimui tinkama aplinka. Moteris padeda laistytuvą kryžiaus vidury – lyg sako apie tai, kad gyvenimo gyvybei reikia vandens. Švento vandens.. Taip žmogus lyg plauna savo vidinį kambarį, atrasdamas atsakymą, kaip rasti savo gyvenimo prasmę. Nes iš tiesų daugybė žmonių išgyvendami savo viduje liūdesį, pyktį, ar baimę, nusivilia gyvenimu ir paranda norą gyventi, todėl žmogui yra labai svarbu žinoti, kodėl keliauti. Šokio spektaklyje yra parodomas išgyvenimas, kai žmogus savo vidinėje tvirtovėje ieško savosios gyvenimo šventės. Tai yra svarbu, nes būtent tada žmogui tampa gera gyventi. Šokėja išreiškia šventės paiešką ir jos radimą. Išreiškia tai per šokį, parodydama šios kelionės svarbumą ir prasmę.

       Šventė prasideda. Moteris šoka lyg vėjo supama. Jau nebereikia juodo vyriško švarko. Reikia tik šokti. Šokio metu moteris lyg parodo, kad turi tikslą rasti savąją šypseną. Ji randa ją. Ji randa savo šypsena. Ar ši šypsena yra tikra, ar netikra, yra paliekama spręsti žiūrovui.

       Choreografinis šokėjos debiutas atspindėjo gilią gyvenimo prasmės paieškos mintį. Gyvenimo prasmės, kurios taip trūksta daugybei žmonių, kurie išgyvena sunkumus, liūdesį, baimes, ar beviltiškumą.  Gyvenimo prasmės, kuri padėtų žmogui švęsti gyvenimo šventę čia ir dabar.

                                                                                                                                                                                          Natalija Jevsejeva