“Naujojo Baltijos šokio 2011“ festivalio metu gegužės 3 dienos vakare Menų spaustuvės Juodojoje salėje klasikinio bei šiuolaikinio šokio šokėjas ir choreografas italas Morganas Nardi žūrovams pristatė į 70 minučių choreografijos -dramaturgijos - vizualiojo meno sintezės spektaklį sutalpintą klausimo “kur baigiasi tiesa?“ formavimosi istoriją. Kaip ir “a one m(org)an show“ spektaklį pristatančiame video juodame fone pažodžiui atsirandanti frazė, atsakymą sufleruoja filosofo ir teologo šv. Augustino “Išpažinties“ žodžiai “Tavo darbai tave tegiria“. Čia, kaip ir darbuose, pateikiamas spektaklio koncepcijos inspiruotas asociatyvus interviu – virtualioje erdvėje vykęs pokalbis su šiuo metu Vokietijoje gyvenančiu ir kuriančiu choreografu Morganu Nardi.

       Božena: klausimu  “kur baigiasi tiesa?“ choreografas yra artimas politikui, ypač – diplomatui. Politiko, dėl jam charakteringų savybių, elgesio apibūdinimas „diplomatu“ – tai tarsi tiesos dėl vienokios ar kitos susidariusios situacijos nesakymo legitimizavimas. Karjeros diplomatas (valdininkas) arba paskirtasis į diplomatinį postą sutinkamai su įgytu politiniu pasitikėjimu turi jau ir įsipareigojimą – ir ne vien moralinį, bet prisiekdamas valstybei – susilaikyti nuo veiksmų bei žodžių, prieštaraujančių valstybės (neretai suprantant kaip atitinkamo laikmečio politikų) deklaruojamiems interesams. Oficialus valstybės atstovas prisaikdinamas su reziduojančios valstybės valdžia palaikyti tokius santykius, kokie yra suderinti su valstybės užsienio politiką formuojančia bei įgyvendinančia aukščiausia valdžia, tuo neretai ir užgniaužti save. Atstovas yra prisaikdintas neatskleisti tiesos. Turi išlikti mandagus situacijose, kur mandagiu išlikti yra išties sunku, ir net tylėti, kol oficialia valstybės pozicija nebus patvirtinta, jog viena ar kita valstybė yra, tarkim, agresorė. Derybose, jei pasiduos impulsui paatvirauti dėl oponento elgesio arba pasiduoti provokacijai, nepaisant derybų vedimo instruktažo nurodymų – tokia eiga gali ne tik sužlugdyti sandorį, bet ir “įvaryti pleištą“ tarpvalstybiniuose santykiuose bei sužlugdyti diplomato karjerą.    

       Morgan Nardi: pasak Jacques‘o Derrida, “Melas visuomet laikomas tiesos nebuvimu. Tačiau melo prigimties neįmanoma aprašyti tiesiog aprašant melo atskirtį nuo tiesos. Melas – oponuojanti samprata klaidai – tai pirmiausia sąmoningas veiksmas, turintys savyje tiesos nesakymo intenciją. Ištartas, melas įgauna savąjį gyvenimą, tampa nepriklausomu faktu, tikrove. Žiniasklaidos ir pasaulinės telekomunikacijos amžiuje melas tampa contra-verite (kontroversiškumu), būkle, turinčia ilgalaikį poveikį politikai.”

       Komunikacijos šiandiena tapo svarbiausia priemone pasiekti politinį susitarimą ir, sutinkamai su Guy‘mi Debordu, spektaklis tapo šios komunikacijos sistemos dalimi. Guy‘us Debordas tokią visuomenę apibūdina spektaklio visuomene, todėl tokia visuomenė tampa antrinės tiesos visuomene. Taigi, jei anksčiau teatre buvo pavaizduojamas realus gyvenimas, dabar teatras tapo visuomenėje vykstančio spektaklio atvaizdu ir siekia atkreipti dėmesį į pirminę tiesą, kad vėl būtų vadovaujamasi pirmine tiesa. Nuodugniai atvaizduoti tiesą arba perteikti tiesą (įtikinamai vaidybai, kaip teatralų tarpe madinga sakyti, – papildyta Boženos) reikia pirmiausia pasiekti tiesą. Siekiant tiesos tenka judėti oponuojant visuomenės normatyvams.

        Šį kontekstą, savęs reprezentavimo idėją aš įgyvendinau “Mr. Nobody” (misteriu Niekuo). Kuris perteikia savąją tiesą, atpasakodamas savo biografiją ir kvestionuodamas patį save, juk jo savastis neatskiriama nuo santykio su žiūrovais, nuo meno pasaulio. Santykis su žiūrovu, meno pasaulis sudaro jo esmę.

       Božena: O kokia Jūsų, choreografo, tiesa? Ar tiesa turi įsipareigojimų ar esate kam prisiekęs? Jei taip, tai kieno įpareigojimus priėmėtę bei kam esate prisiekęs? Galbūt esate įsipareigojęs žiūrovo moralei? O gal esate prisiekęs Šokiui? Pavyzdžiui, Jūsų spektaklio statymo instruktažo pagrindinė eilutė būtų “Spektaklyje turi būti bent keli šokio judesiai“. Ir būtinai turi būti judesys (le port de bras arba lengvi rankų judesiai baletinėje pirštų kombinacijoje), kuriuo “a one m(org)an show“ spektaklyje atsakėte į klausimą, kas yra šokis. Ar esate prisiekęs šitam Judesiui? O gal esate prisiekęs Karaliui Saulei – Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV? 

        Morgan Nardi: Įsipareigojimas ar priesaika šokiui ar žiūrovo šokio moralei yra susijęs su faktu, jog šios istorijos pasakotojas yra “atsitiktinai“ ir choreografu, ir šokėju! Ir visi elementai (balsas, judesys, erdvė ir pan.) yra neatsiejami nuo jo prigimties, taigi aš neskirstau vaidybos į šokimą, šokimu perteikiamą istoriją ar dainavimu perteikiamą istoriją arba savosios erdvės nubrėžimą šokiu. Visa tai vienos idėjos / konstrukto sudėtinės dalys. 

       Savoje kūryboje, darbe aš nesikoncentruoju ties šokio strategijomis. Tačiau šiuo atveju šokis yra masinės informacijos priemonė įgyvendinti, išreikšti pagrindinę idėją.

        Božena: “Sakantys netiesą – melagiai – tiesos jie niekada nesako“, – politikų kampanijas lydintys dažni komentarai. Neretas politikas apie savo oponentą taip pat atsiliepia panašia retorika. O choreografas – kada jis meluoja? Kai būna scenoje? Kiek atviras savo žiūrovams Jūs galite būti bei norite būti? Kada Jūs pjaunate savo liežuvį – kai sumeluojate žiūrovui, ar pjaunate savo liežuvį tam, kad nesakytumėte tiesos sutinkamai su savo įsipareigojimu, savo priesaika Šokiui?

        Kiek ir kuriuo metu Jūs esate politiku, Šokio ambasadoriumi? Jei šokio spektaklyje nėra šokio judesio – tai Jūsų, kaip šokėjo bei choreografo, karjeros pabaiga, nes tai bus dramaturginis, o ne šokio spektaklis? Kas ženklina šokio spektaklio pabaigą bei dramos spektaklio pradžią? Kada virvių siena arba įsipareigojimai Šokiui Jus paverčia netgi Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV vergu?       

        Morgan Nardi: Prie viso to klausimas (kur baigiasi tiesa?) keliamas reikalaujant autentikos mūsų dienų žiniasklaidoje, šokyje, teatre, mene ir šių atstovaujamajame kontekste. Kai esu teatrinėje erdvėje, esu sąžiningas, atviras ir atsakantis tiesa šitam melui. Tai Paradoksas. Teiginio “Esu melagis” paradoksalumas - dažnai  naudojamas graikų filosofijos sinonimu (Kretos Paradoksas). (Boženos papildyta: arba filosofo Epimenido paradoksas, arba Melagio paradoksas – tai logiškai paneigiamas teiginys. Paradokso ištakos fakte, kad melagis naudojasi kalbos prieštaringumu – kalboje tokia struktūra, kaip kad “Esu melagis”, galima, nors pasakymas tikrinant teiginio teisingumą yra prieštaringas). Taigi aš meluoju, kai pjaunu sau liežuvį netikru peiliu – kai sumelavau žiūrovams, arba nusipjaunu liežuvį tam, kad nesakyčiau tiesos, nes esu įsipareigojęs, prisiekęs Šokiui pilna burna netikro kraujo?      

        Ką aš noriu pasakyti – aš nuodugniai tyrinėju, kreipiu dėmesį į šių paprastų teiginių, liečiančiu mane ir manąjį meną, moralę ir filosofinį pagrindą.

       Žodis “melas“ jau tapo moralės vertinimo matmeniu arba paprasčiausia išgyvenimo strategija.

       Be abejo, galime tai pritaikyti ir politikos pasauliui (Berlusconi yra šio paradokso vulgariausiu pavyzdžiu) ir tuo sugrįžti prie G. Debordo pozicijos.

       Ar Melo konstruktas paverčia Melagį savo paties Melo vergu? Čia – kaip kad šokėjas ir choreografas – aš simpatizuoju Liudvikui XIV.  

                                                                           Kalbėjosi Božena Gudalevič

        Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka