Pradžioje buvo Žodis.

Tas Žodis buvo pas Dievą,

ir Žodis buvo Dievas.

Jis pradžioje buvo pas Dievą.

„Sveiki atvykę į pasirodymą, paremtą ne žingsniais, o žodžiu“ – šitokį spektaklio pristatymą išgirsta publika, susirinkusi į šokio festivalio atidarymą. Peršasi mintis, kad aktorius (ir kūrinio autorius) Palle Granhøjus sumanė tiesiog suintriguoti, paerzinti žiūrovą. Tačiau palengva rutuliojantis vyksmui aiškėja, jog šis anonsas gerokai pranoksta lengvabūdiško juoko ribas.

Žmogui suteikta išskirtinė – kalbos – dovana. Tačiau garsi danų šokio trupė Granhøj Dans išdrįso suabejoti: tai – dovana ar prievolė? Vienoje pirmųjų scenų regime žmogų, iš visų jėgų kaktos raumenimis bandantį nušauti ant galvos jam užveržtą guminę aureolę. Išvargintas bebalsis veidas rėkia: negaliu savęs išreikšti žodžiais, pritvinkusiais mano galvoje, negaliu, nes esu ir kūnas, kuris trokšta judesio laisvės. Paradoksalu, bet būtent tas išsprogdintas (išreikštas, realizuotas) žodis tampa kūno išsivadavimo sąlyga – spektaklio metu gyvai skambantys Leonardo Coheno tekstai inspiruoja judesio ir, apskritai, viso sceninio veiksmo dinamiką, o organiškai į kuriamą atmosferą įsiliejantys saikingi kostiumai ir scenografija neleidžia dėmesiui nukrypti nuo esmės.

Tas Žodis tapo kūnu

ir gyveno tarp mūsų

Kanadiečio apdainuojamas meilės objektas – moteris – danų interpretacijoje yra pats šokis. Jis, kaip ir tekstai, lėtas, sukauptas, persmelktas nostalgijos ir ilgesio. I don’t matter how it all went wrong, that don‘t change the way I feel – spektaklio kūrėjams emocinę būseną diktuoja dainų žodžiai. Galbūt todėl pasirodyme nematome drastiškai vaizduojamos kančios. Tai neturi prasmės, nes there ain‘t no cure for love, o nuo prigimtinio žmogaus komunikavimo dualumo taip pat nepabėgsi. Savęs paieškos kalbos ir judesio formose čia išreiškiamos subtiliomis minimalistinėmis priemonėmis. Ypač iškalbingai tai atskleidžia keliskart spektaklyje pasikartojantis narvo motyvas: vienur jis įkalina visą žmogaus kūną, kitur leidžia išsivaduoti tik galvai, taip primindamas, jog mėginimas atsikratyti joje esančiu turiniu buvo bergždžias, žmogaus valiai nepaklūstantis veiksmas. Ši užuomina žmogų persekioja viso spektaklio metu – krūva plastmasinių galvų jis pajuokiamai apmėtomas, o iš jų konstruojamas Babelio bokštas primena, jog vieninga žmonijos kalba suirusi jau kadaise.

Tačiau spektaklis neskendi vien melancholiškai ilgesingoje žvakių šviesoje. Kūrėjai talentingai šaiposi iš savęs, pabrėžtinai skausmingu veidu dainuodami tokias frazes kaip if you want a lover I‘ll do anything you ask me to bei tiesiogiai adaptuodami Coheno tekstus sau: „Some friends are gone and my hair is gone“ – liūdną savo dabartį, kurią palydi juokas žiūrovų salėje, išlieja Palle Granhøjus. Spektaklyje persipina skausmas ir džiaugsmas, liūdesys ir šypsena – emocijos, kurios gyvenime taip pat dažnai yra greta. Ne atsitiktinai ir džiaugsmingai skardus Hallelujah nuaidi visiškoje tamsoje.

„Dance me to the end on/off love“ šokis, kaip ir žadėta pradžioje, nėra įprastų žingsnių, kūno treniruotumo ar plastikos demonstravimas. Šokis iš atskiros specifinės meno rūšies čia tampa neatsiejama žmogaus dalimi, jo saviraiškos būdu, jo bendravimo priemone. Svarbu būtent tai, kad šokis / judesys / gestas nėra kažkas pasirinktina, jis žmoguje nuo pradžios. Taip, kaip bergždžia rašyti ant kūno NO MORE WORDS (juk šis protestas išreiškiamas tuo, prieš ką protestuojama), taip pat ir neįmanoma nepastebėti intymaus šokio metu nugaros raukšlėmis kuriamo kūniško teksto.

Žodžio ir kūno kalbos klausimo neišsprendžiamumas nutuokiamas iš pat pradžių. Spektaklio pradžia ir pabaiga suskleidžiamos atliekant kūrinį Dance me to the end of love ir klausimą paliekant atvirą. Dalis į reginį susirinkusios auditorijos taip pat dar bandys sau atsakyti: ar tikrai buvau šokio festivalyje?

                                                                                  Simona Šoparaitė

                                                                               Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos