I hate myself.

       Norvegai „Winter Guests“ šokio spektaklį „Ydingieji“ (Flawed) pradeda vieno iš veikėjų savidestrukciniu monologu. Neapykanta, nukreipta į save, tačiau manifestuojama skaudinant kitą, tapo kertiniu akmeniu bokštui, kurį kėsinasi griauti spektaklio kūrėjai. Mizoginija, rasizmas, homofobija ir smurtas – apie tai bylos Léo (atlikėjas Léo Lérus) ir Alanas (Alanas Lucienas Øyenas – choreografas, tekstų autorius ir atlikėjas). Riba tarp tikrovės ir vaidinimo nusitrina, kai Alanas pareiškia nesąs atsakingas už tai, kas bus pasakyta ar padaryta spektaklio metu. No power – no responsibility. Sveiki atvykę į jėgos struktūrų užribius.

       Mus pasitinka du vyrai, tačiau lydėti kelionės metu nepasižada. Ko kito tikėtis iš užribio gyventojų, kurių būtis paženklinta nuopuoliu ir melu. Jiems belieka persirenginėti vyrų ir moterų rūbais, sukti vinilo plokšteles ir tenkinti aistrą žiūrint Bembio animaciją. Iš šito dugno prabyla baimė, kaltė ir ilgesys.

Baimė.

       Léo ir Alanas kalbasi apie seksualines patirtis, vaikystės traumas, žiauriai sumuštą homoseksualų porą, (ne)palankumą žydams ir Hitlerio kulinarinius gebėjimus. Ramiu tonu. Tokia pačia intonacija, lyg sakydami užleisk kitą plokštelę, ar galiu pasimatuoti, ką šiandien veiksim. Bauginančiame pasaulyje laimi stipresnis. Nes, pasak Alano, dievas mėgsta smurtą, antraip argi leistų jam vešėti? Juk pasaulio nuopuolis augina dievo didybę. O mes klausiame, kas lieka silpnam ir įbaugintam. Šokti, kūnu išvinguriuojant nerimą ir egzistencinį alkį. Rėkti sistemai į veidą apie kankinamus ir žudomus. Juoktis, nes siaubas žvėriško žmogiškumo akivaizdoje drasko iš vidaus.

Kaltė.

       Neturintys galios gali jos įgyti naikindami kitą. Ir čia atlikėjai demonstruoja visus įmanomus būdus laimėti jėgai, pradedant vartotojų teisių gynimo idilės parodija (nešvankybių prifarširuotas TV viktorinos imitavimas) ir baigiant mizantropijos eksplikavimu (JAV ir Izraelio valstybinių vėliavų niekinimas). Sarkazmas tampa skydu pralaužti priešiškos sistemos eilėms, tačiau po destrukcijos seka nušvitimas – už sistemos sienų nieko nėra. Veikėjai lieka patys su savimi – su žemomis aistromis, brutalumu ir iš to kylančiu kaltės jausmu.

Ilgesys.

       Kaltė suponuoja jos atpirkimą ar bent jau pripažinimo veiksmą. To natūraliai siekia ir spektaklio ydingieji. Kito žmogaus ilgesys prasiveržia ne tik atvirais veikėjų išsikalbėjimais, bet ir judesiu. Vyrai sukasi lėto šokio ritmu, delnas liečia delną, ir staiga BUM. Pasikeičia arba nutrūksta muzika – vėl į brutalią būtį, vėl į smurtą ir baimę. Toks siužetinės linijos draskymas tik didina įtampą, mat atlikėjai itin lengvai pereina iš nervingo juoko į svajingą šokį, iš ramaus pokalbio į frustratyvų rėkimą. Ir visa tai iš ilgesio žmogaus, kuris išklausytų gėdingus pasakojimus ir sutiktų būti šalia. Galiausiai vyrai pabando megzti ryšį smurto kanalais: stilizuotų muštynių scenoje veikėjai valdo vienas kito kūnus, ir komunikacija vystoma principu aš suduodu pats sau tavo ranka. Suveikia. Ilgesys mąžta brutalumu paremtam ryšiui stiprėjant.

       No power – no responsibility. Tačiau konsensuso principu įgijus galios prieš kitą, natūraliai tikimasi atsakomybės prisiėmimo. Alanas atsistoja prisipažinimui. Tuoj tuoj, ir pasaulis išnirs iš galios struktūrų liūno ir taps įmanoma kalbėti apie moralinius principus ir atsakomybę. We are sorry. NOT – išrėkia Léo ir Alanas.

       Nusivylimas? Vargu, nes dviejų vyrų sinchroniškas šokis pabaigoje byloja apie ryšį, kuris, nors užgimęs galios struktūrų užribiuose, visgi kyla iš poreikio būti su žmogumi.

Daina Habdankaitė

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos