Gegužės 2 d.  festivalį „Naujasis Baltijos šokis 2011“ pradėjo trupė iš Danijos „Granhøj Dans“ su savo spektakliu „Dance me to the end on/of Love“ (choreografas – Palle Granhøjus). Šokis spektaklyje vaidino palyginus nedidelį vaidmenį - reginys buvo greičiau panašus į gyvo garso koncertą su teatro ir truputį šokio elementais, mat geros gyvos muzikos, kurios autorius - Lonardas Cohenas, netrūko, tad programėlėje ieškojau ir režisieriaus. Jo neradus, galiu spėti, kad Palle Granhøjus buvo ne tik choreografas, bet ir režisierius.

       Kad spektaklyje šokio bus nedaug, pajutau dar spektaklio pradžioje. Galbūt tai pakuždėjo per ilgametę šiuolaikinio šokio žiūrėjimo patirtį išsivystęs „šeštasis jausmas“. Bet greičiau tai buvo tam tikra stilistika, kuri puikiai be (na, beveik be) to šokio apsiėjo. Kad ir nenoriai (atėjau vis dėlto į šokio spektaklį), teko susitaikyti.

       Užtat galėjau džiaugtis puikia muzika, puikiais dainininkais ir muzikantais, rodos, „besimaudančiais“ toje muzikoje, bei bandyt ieškot prasmių, sąsajų ir asociacijų daugybėje dirbtinių žmonių galvų, įvairiuose jų sudėliojimuose ir kitokiuose panaudojimuose. Ir tų prasmių galima buvo surasti daugybę. Pradedant labiausiai tiesmukomis, kai užlipę viena koja ant galvos, kita koja šokėjai darė įvairius judesius („užlipo kažkam ant galvos“). Arba žmogus tiesiog ėjo per galvas, jas nugriaudamas („lipo per galvas“) ir tuo kiekvienąkart sukeldamas nuoširdų kažkur salėje iki tol visiškai tyliai sėdėjusio vaiko juoką. Beje, tas juokas (o vėliau, kitoje spektaklio vietoje, ir verksmas) taip gerai papildė reginį scenoje ir sudarė įspūdį, kad va, kažkas lipa per galvas, kažkam tai tragedija, o kiti iš to viso labo tik skaniai juokiasi, kad akimirką net suabejojau, ar jis nėra surežisuotas. Na, ir baigiant mažiau apčiuopiamomis ir daugiau žiūrovo fantazijos reikalaujančiomis prasmėmis: daugybė galvų jų apsuptam žmogui galėjo būti ir visi jo mylimieji, ir visi, kada nors jį mylėjusieji, ir visi abejingieji, tiesiog minia gatvėje ir dar kas tik nori.

       Įsiminė viena scena, kurioje tarp dviejų gyvai grojančių muzikantų sėdėjo vyras, iš pirmo žvilgsnio lyg ir meiliai apkabinęs moterį, kuri visaip bandė šokti, galbūt netgi ištrūkti, tačiau bet kokią tokią iniciatyvą vyriškis greitai numalšindavo naujai „apkabindamas“. Čia visų pirma išaiškėjo, kad puikiai dainuojančioji vis dėlto dar ir neblogai šoka. Tačiau kur kas svarbiau ne tai. Tas šitaip suvaržantis apsikabinimas buvo labai panašus į taip dažnai gyvenime pasitaikančią „meilę“, kai norim turėti mylimą žmogų tik sau, norim, kad jis būtų toks, o ne kitoks, ir neleidžiam jam būti savimi, priekaištaujam jam, jei jis būna toks, koks nori būt. Ir manom turį teisę tai daryti... Šį suvaržytą, užslopintą šokį net būtų galima laikyti savotišku paaiškinimu, kodėl visame spektaklyje to šokio taip mažai. Tik pabaigoje, tarsi visiškai nebeištvėrę, keli artistai vis dėlto šoko. Nesistengdami pademonstruoti kokią nors sudėtingą techniką ar nepriekaištingai sinchronizuotus judesius, jie, rodos, šoko sau. Atrodė labai tikra, nesuvaidinta ir todėl įdomu žiūrėti.

        O muzikantai grojo ir dainavo taip uždegančiai, kad kai kada labai norėjosi pajudėti pagal tą muziką. Tada, viena vertus, savęs klausdavai, kažin kodėl ir choreografui nekilo noras įdėt daugiau šokio. Tačiau kita vertus, kai muzika taip „veža“, šokti gali pats – mintyse. Arba išėjęs po spektaklio.

 Aistė Kriukelytė

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka