Bene žymiausio Lietuvoje šokio teatro „Aura“ repertuare – antras stipriai socialiai angažuotas spektaklis per dvejus metus. Pernai Tarptautinio modernaus šokio festivalio metu pristatytose „Atvirų akių panoramose“ ištarti žodžiai „kokie laimingi yra pamestinukai, mat pasaulio chaosas priklauso jiems“ jau aiškiai brėžė tam tikrą pesimistinės konstatacijos liniją, bylojo apie būtinybę šiandienos pasaulį reflektuoti kaip ydingą socialinį konstruktą. Šiemet, gegužės 7-ąją, „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio publikai parodyta Birutės Letukaitės premjera „Medėjos“ savotiškai pratęsia praėjusių metų pastatymo tematiką – šįkart imta kalbėti apie itin aktualią šiandienos problemą – motinas, žudančias savo vaikus.

       Nors žiniasklaidoje viešųjų ryšių akcijomis nebuvo garsiai eskaluojamas būsimo spektaklio pavadinimas, tikslinė publika, besidominti šiuolaikiniu šokiu, šio pastatymo visgi laukė kaip reikšmingo kultūrinio įvykio. Toks lūkestis galėjo būti sukeltas ne vien minėtu tiesioginiu socialinio skaudulio nurodymu (pateikiant svarų mūsų šalyje įvykdomų abortų skaičių), bet ir pažadant savišką garsios antikinės tragedijos interpretaciją bei įvardijant tokias garsias suburtų kūrėjų pavardes kaip Antanas Jasenka (kompozitorius), Skaidra Jančaitė (sopranas), Tadas Valeika (šviesų dailininkas). To, rodos, ir pakako – Nacionalinio dramos teatro didžioji salė apypilnė. Tačiau ar tą patį „pavyko“ buvo galima pasakyti po valandą trukusio pasirodymo?

       Dar neprasidėjus spektakliui jau kuriama atitinkama atmosfera: žiūrovai teatro foje skaito kiekvienam įduotą programėlę su žudikiškomis Euripido Medėjos mintimis, o iš salės sklindanti baugi muzika ruošia tamsiam reginiui. Įžanginėje šokio spektaklio dalyje palydėti žvėriško žudikės riksmo jos valioje esantys kūnai bejėgiškai plekšnoja rankomis it ant kranto išmestos žuvys. „Muzikinė kova“ daugiau nei nelygi. Netrukus motina jau vedasi nuolankiai paskui ją einančius vaikus ir už kelių akimirkų šie tampa Euripido minimomis keršto dvasiomis, besivaidenančiomis ant šviesomis projektuojamų antikinių kolonų. Kai šios nusidažo kraujo spalva, sudarydamos pragariškai akivaizdų kontrastą su juoda scenos dėžute, nebelieka abejonių, jog tragedija švelniai nesibaigs. Šviesiau iš tikrųjų taip ir nebuvo – iki pat pabaigos išlaikytas tvankiai slogus bei skausmingas klimatas, kupinas penktojo Dekalogo įsakymo sulaužymo ženklų.

       Tragediją scenoje įkūnija vienuolika šokėjų ir Medėjos vaidmenį atliekanti solistė. Judesys kiek kitoks nei įprasta matyti lietuvių šokyje, dažnai besirenkančiame abstrakčius, vidinio žmogaus pasaulio klausimus. Čia dominuoja judesiai plačiai praskėstomis kojomis, iš pilvo gelmės „išsiveržiančiu“ judesiu imituojamas gimdymas, skausmą ir kaltę išreiškia vis pasikartojantis sinkopuotas ropojimas bei slogus šliaužimas. Jais piešiamos situacijos, paaiškinančios moterų apsisprendimą atsisakyti savo vaiko: patirta prievarta, smurtas, lengvabūdiškas gyvenimas, nebranda, etc. Plastika čia ne veržli, išlaisvinanti, o, atvirkščiai, prislėgta ir apsunkusi. Visa tai adekvatu pasirinktai spektaklio idėjai, tačiau pasigendama organiškai kuriamo „judesio siužeto“. Vyrauja principas: viena mizanscena – vienas judesys. Ilgainiui taip formuojamas vystymas pabosta, publikai tampa sunku išlaikyti dėmesingą žvilgsnį žinant, kad kurį laiką ji matys tą patį (juo labiau, kad kūrinys netrumpas). O tokie epizodai kaip surogatinio kraujo išliejimas ir netrukus sekantis jo valymas jungtinėmis vyrų pajėgomis išvis vargiai gali būti pateisinami.

       Medėjos vaidmens išpildymas taip pat paberia nemažai abejonių. Kyla klausimas, kam reikėjo pasikviesti solistę, jei jai buvo skirtas tik vienas trumpas muzikinis intarpas, kurio prasmingumą ir taip buvo sudėtinga suvokti dėl, berods, graikiško teksto ir intensyvaus garsinio fono. (Panašiai atsitiko ir su kita scena, kurioje merginos kažką šūkalioja neva į mobilųjį telefoną, tačiau dėl kur kas garsesnės muzikos jų tekstas žiūrovams liko nesuprastas.) Galbūt tokiu sprendimu norėta perteikti dar ikieuripidinį tragedijos vaizdavimą, kur daugiausia reikšmės buvo skiriama choro (šiuo atveju šokėjų trupei) vaidmeniui, o ne tragedijos herojams. Tačiau nepasitvirtina ir ši hipotezė: neatsiskleidus Skaidros Jančaitės vokalinėms galimybėms, jos dalyvavimas pagrindiniame vaidmenyje tapo abejotinos vertės, nes, negalėdama kūno iškalbingumu prilygti Auros šokėjoms, ji privalėjo solo partijas perleisti tai vienai, tai kitai merginai.

       Pasirodyme itin reikšminga preciziškai parinkta muzika ir puikiai šokį antrinančios šviesos. Šie elementai nėra tik epizodiniai, jie dalyvauja tragedijoje lygiavertiškai su šokėjų trupe ir soliste, taip kurdami stipriai emociškai įelektrintą lauką. Tačiau būtent su emocijomis ir buvo persistengta. Ypač ryškiai tai atsiskleidžia baigiamosiose scenose, kur keliasdešimt balta spalva aprengtų vaikučių lėtai įžingsniuoja į sceną ir guldami ant grindinio kartoja tą patį, pradžioje jau matytą, stilizuotą ant kranto išmestos žuvies judesį. Įspūdį stiprina prožektoriais sukuriamas krematoriumo ugnies efektas bei aukas „skaičiuojantis“ ritmiškas gongo dūžis. Taip, vaizdas gan įspūdingas ir primena prieš porą mėnesių įvykusią gamtos tragediją Smiltynėje. Uždangai užsiskleidus ir vėl atsiskleidus dalyviai nenusilenkia, jie šaltu žvilgsniu bando perverti publikos sąžinę. Šitokie reginiai turbūt ne vienam sėdinčiajam sukelia gumulą gerklėje bei priverčia jaustis kaltu dėl šios žmonijos tragedijos. Tik klausimas, ar garbinga graudinti nekaltais vaikų veidais? Ar intelektualus žiūrovas nepasijus manipuliuojamas bendražmogiškais jausmais? Kita vertus, gal šio darbo tikslas toks ir buvo – per emociją atkreipti dėmesį į vieną opiausių problemų Lietuvoje, juk pasižymime ne vien savižudybių, bet ir vaikžudysčių skaičiumi.

Taigi „pavyko“ ar „nepavyko“ priklauso nuo to, su kokia intencija atėjome. Man, laukusiai intelektualesnės Euripido interpretacijos, pritrūko kitokio, ne vien emocija grindžiamo poveikio, esmiškai meninio, o ne socialiai angažuoto vyksmo. Tačiau, kaip rašo pats tragedijos autorius:

Daug ką siunčia kiti netikėtai dievai,

Ko tikiesi sulaukt, nesulauki iš jų,

Ko nesitiki, dievas tam randa kelius.

Taip pat ir čionai atsitiko.

(Euripidas. Medėja)

Simona Šoparaitė

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos