Žmogus ir aplinka. Kaip keičiasi žmogus atsidūręs jam neįprastose sąlygose, kaip jaučia erdvę? Kaip kinta profesionalus scenos šokėjas ne oficialiose, ne uždarose patalpose (teatro scenoje), o ištremtas tiesiai ant asfalto?. Į šį klausimą buvo bandyta atsakyti. Kiekvienas galime interpretuoti savaip, kaip kiekvienas jų jautėsi. Tačiau nežiūrėkime taip tiesmukai ir periferiškai. Įsivaizduokime esą Krymo giriose..

       Gatvės šokio entuziastai propaguoja šokį gatvėje, kuris čia ir gimė – ne po jokiu stogu. Šokdamas po atviru dangumi jautiesi kitaip. Jautiesi išlaisvintas, nevaržomas „dėžės“ rėmų. Tavo apšvietimas – saulė, tavo scenografija – grindų užtiesalas bei jį prilaikantys daiktai, tavo kostiumas – kasdienis tavo rūbas. Viskas labai natūralu. Šokėjai čia pat, ranka pasiekiami. Jie gyvi – čia ir dabar. Dienos šviesoje žvelgi į juos, o jokios sceninės lempos negali nuslėpti jų trūkumų. „Scenos“ neatskyrimu jie ir tave įtraukia į spektaklio vyksmą.

       Žaismingas pasirodė šokėjo sprendimas (galbūt net improvizacija) sutapatinti žiūrovą (toliau vadinamas praeiviu) su scenos veikėju, įtraukiant jį į veiksmą ir perduodant jam šokėją merginą. Praeivis nepasimetė, paslankioji šokėja „keliavo“ iš vieno rankų į kito. Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis yra minėjęs, jog net ir menkiausias publikos “užkalbinimas” gali sugadinti patį geriausią spektaklį. Nebelieka tos uždangos, pro kurios rakto skylutę turėtume stebėti vyksmą scenoje. Tačiau šis aktoriaus sprendimas nebuvo nevykęs, priešingai – sutiktas džiaugsmingai.

       Olga Žitluchina savo idėja paskatino suklusti: „Žmogau, vaidyba (ir šokiu/judesiu) mes gyvename..“ MES visi esame aktoriai, kiekvienas mūsų turime savo gyvenimo siužetą. Kiekvienas savo patirtimi galime pasidalyti, yra tiek daug jos raiškos būdų. Menas čia kaip pirmoji pagalba.

       Tai tarpusavio santykių - pagarbos, palaikymo, pagalbos – demonstracija. Išties, kiek daug mums visiems reiškia turėti draugą. Gerą draugą. O herojų vienišumas nebuvo per daug akcentuojamas ir ištęstas. Praradimas? Muzikos sąstingis (nuo žaismingo kontraboso pizzicato akompanimento graudulingajam smuikui, pereita prie rimties - tęsiamų sintetinių bei natūralių tonų) vietomis labai taikliai atspindėjo projekto pavadinimą.

       Šokis (dažniausiai šokant poromis, per daug nepaliekant vietos individualiai saviraiškai) žavėjo savo subtilumu, jausmingumu, kažko TOKIO nedemonstravimu/paprastumu. Tiesa, pavojingu triuku galime vadinti dviejų žmonių tapačius kritimus žemyn, žinant prispaudimo galimybę. Solo šokiuose buvo labiau orientuotasi į personažą, jo raišką ir vaidybą. Šokėjai, žinodami savo pasirodymo spektaklyje eigą, keisdamiesi tarsi pavadavo vieni kitus. Taip buvo sudaryta organiška, nenutrūkstama veiksmo plėtotė.

       Profesorius Juozas Antanavičius jaunųjų LMTA muzikologų konferencijoje man pristatant šiuolaikinio šokio festivalius įtaigiai deklaravo, jog šokis, ne taip kaip muzika, yra labai ribotas. Jo galimybės jau seniai išnaudotos, o tai, kas dabar vyksta šiuolaikinio šokio scenoje, tėra paprasčiausias kartojimasis, nes sunku ką nors naują beišrasti. Bet ar tai tiesa?

        Dar XX a. pradžioje vienas dailininkas (norėdami konkretesnės informacijos kreipkitės į Arūną Vasiliauską) panašiai kalbėjo apie modernųjį meną, o pažiūrėkime kiek dar visko įvyko! Juk ir latviai parodė mums šį tą naują  – spektaklio maratoną, 40 minučių veiksmo kartojimąsi 4 kartus iš eilės. Be pertraukos. Tiesa, tik per paskutinįjį jų „scena“ numigravo arčiau „Menų spaustuvės“ vartų. Šaltis, nepalankus spektaklio stebėjimas visiems stovint lygiagrečiai, o „galiniams“ žiūrovams apskritai nieko nematant, trukdė susikaupti. Bet ne idėjai. Tai, jog gali išeiti ir sugrįžti kada nori, suteikia pasirinkimo laisvę. T.y. laikas čia neturi ribų. Galiu tai tik dar kartą ir kitu būdu patvirtinti: performanso pabaiga nebuvo aiški. Šokėjams sustojus vorele ir nužingsniavus Šiltadaržio skveru muzika tebegrojo. Likę keli žiūrovai-entuziastai, nors ir pamėlusiomis nosimis, dairėsi ir lyg laukdami dar, galbūt iš smalsumo (ir viskas?), savo „postų“ taip greitai neapleido. Kaip ir apsaugos darbuotojas dar netrumpai ir energingai žygiavęs kaip ir šokėjams šokant.

       Šokėjai-aktoriai liko nuskriausti. Jie negirdėjo jokių plojimų, šūksnių „bravo“, o gal ir nebuvo norėta tokio atlygio. Baigtis be pabaigos įspėjo – veiksmas tęsiasi, niekas nesibaigia, net ir mums visiems keliaujant kitur.

       Visada atsiranda kniaukiančių („tai čia ir visas, tik toks spektaklis?!“), o juk sugebėjimas perimti aktoriaus teikiamą dovaną žiūrovui – asmeninis reikalas. Viskas priklauso nuo mūsų įvairialypio suvokimo bei noro ką nors įžvelgti.

Audronė Motiejūnaitė

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos