Po siužetinių spektaklių „Otelas“, „Carmen“, „Bernardos Albos namai“ ir „Romeo ir Džuljeta“ choreografė Anželika Cholina dar kartą grįžo prie skečų lipdymo į vientisą spektaklį ir sukūrė „Vyrus ir moteris“. Tai gyvas, komiškas kūrinys, labai tipiškas šiai choreografei. Jis geriausiai tinka tiems, kurie teatrą laiko pasilinksminimo forma ir laisvalaikiui renkasi tuos menus, kurie „nesuka smegenų“. 

        Rugsėjo 19 d. spektaklio premjera parodyta „Teatro arenoje“ – puikiai tokio tipo spektakliams tinkamoje šiuolaikinėje demokratiškoje aplinkoje. A.Cholina moka išnaudoti visus „piarinius“ (viešųjų ryšių) elementus, kad būtų nuolat matoma ir nepamirštama – pradedant fotografavimusi „gliancuotuose“ žurnaluose ir baigiant lankymusi „grietinėlės“ vakarėliuose. Tad ir į premjerą, kurioje, pagal gandus, turėjo apsilankyti ir Prezidentė bei kultūros ministras, buvo sukviesta nemažai garsenybių. Prie Arenos vartų sukiojosi pora paparacių, kurie šaudė akimis į kiekvieną atvykėlį ir, matyt puikiai pažindami „vakarėlių liūtus“ ir tuos, kurie „ant bangos“, pyškino prie tokio dėmesio pratusius veidus. Stebint buvo linksma matyti tarp ateinančiųjų tikrai žinomus žmones, kurių veidai dažniau šmėkščioja aukštųjų mokyklų, teatrų ir mokslo įstaigų koridoriuose negu žurnalo „Žmonės“ ar pan. puslapiuose, ir todėl nesulaukiančių paparacių dėmesio.

        „Vyrai ir moterys“ – tai savotiškas „Pamišusių merginų šokių“ tęsinys. Pasak choreografės: „merginos suaugo ir joms prireikė vyrų“. Išliko net tas pats choreografinis stilius, pastebimas ir kituose nesiužetiniuose A.Cholinos spektakliuose – „ Tango in fa“, „Meilė“, „Pamišusių merginų šokiai“, „Fantazija penkioms stichijoms“, „Zmones:)“. Visus juos jungia vienoda režisūra, komiški siužetėliai, ironiškas požiūris į kasdienę buitį, gyvenimo smulkmenas. Ir nors prieš statydama „Vyrus ir moteris“ choreografė sakė buvusi Maskvoje režisieriaus Rimo Tumino repeticijose ir stebėjusi, kaip spektaklį kuria režisierius vyras, tačiau jos pačios kūrinys nuo to nepraturtėjo nei savo dvasia, nei turiniu, nei režisūra, nei šokio technika. Veikiau dar akivaizdesnė tapo jau ne tik švedų choreografo Matso Eko, bet ir britų Mattew Bourne‘o bei Lloydo Newsono įtaka.

        Spektaklyje šoka penkios poros. Moterų partijas atlieka penkios Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerinos: Kristina Galalytė, Rūta Juodzevičiūtė, Margarita Makejeva, Jekaterina Romankova ir šiemetinė Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriaus absolventė Ieva Svetickaitė – visos žavios ir moteriškos, bet tuo pat metu – choreografijos dėka – ir labai „blondiniškos“. Tik R.Juodzevičiūtė ir – kai kuriuose epizoduose – K.Galalytė sugebėjo savo personažams suteikti asmenybinių bruožų ir ironiško atspalvio. I.Svetickaitė nuo pat pradžios atrodė perdėm tragiška, o kitos dvi šokėjos visiškai pasitenkino baletinės pantomimos klišėmis.

        Balerinų partneriais choreografė pasirinko Vilniaus Mažojo teatro aktorius – Audrių Bružą, Kirilą Glušajevą, Tadą Gryn, Leonardą Pobedoscevą ir Mantą Vaitiekūną. Šis choreografės žingsnis yra vykęs tiek režisūrine, tiek ir viešųjų ryšių prasme. Visos balerinos – mažai žinomos (ir tai tik tikriems „baletomanams“), pastebimos tik kordebalete arba apskritai vos pradedančios karjerą. Visi vyrai – nuolat matomi televizoriaus/pasaulio ekrane (nebūtinai ryšium su vaidyba), žinomos asmenybės, kurių kaulelius kartais „panarsto“ spauda. Būtent dėl jų į spektaklį ir toliau plūs žiūrovai – kokiam serialų, lošimų ir kitų populiarių televizijos laidų mėgėjui nepanūs pamatyti, kaip gi tie „meilužiai“ ir profesionalūs plepėtojai dar ir šoka.

        Bet tuo pačiu aktoriai atskleidžia naujas savo puses, praturtina spektaklį, nuspalvindami balerinų paliekamas baltas vaidybos dėmes. Jų judesiai gerokai grubesni, ne tokie užtikrinti kaip balerinų, bet tuo pačiu juose gerokai mažiau pigaus maivymosi ir daugiau natūralumo. Aktoriai – puiki atsvara, įnešanti dalelę sveiko juoko ir „atskiedžianti“ mistinį baleto romantizmą. Žiūrint į tuos strakaliojančius ir vis retkarčiais ant galvos atsistojančius vyrukus atrodė, kad labiausiai savo pasirodymu džiaugiasi jie patys. Jei aktorių vietą užimtų baleto šokėjai, spektaklis būtų visiškai blankus.

        Šokio spektaklio režisūra – labai tradicinė. Vienas kitą keičiantys situaciniai siužetėliai – nuo vienišų nuobodžiaujančių merginų dūsavimų iki barnių su jų nesuprantančiais vyrais – išdėstyti tarsi viena seka, kurioje nereikia ieškoti ypatingos logikos. Todėl spektaklį galima stebėti visiškai atsipalaidavus, kremtant kokius nors spragintus kukurūzus – tarsi lengvą kino komediją.

        Kai Cholina statė „Carmen“, ji teigė norinti apginti moterišką požiūrį į čigonės istoriją. Dabar gi choreografė teigė, kad jai įtaką padarė vyriškas Tumino darbas. Tačiau rezultatas atrodė toks pat, t.y. labai moteriškas, nes tik moteris sugalvotų išleisti vyrus į sceną su galvas visiškai paslepiančiomis taburetėmis ant pečių – tokius savotiškus „medingalvius“, kurių poelgiai kiekviename epizode kelia tik piktdžiugišką moteriškosios pusės šypseną.  

         Antra vertus, visų nesiužetinių A.Cholinos spektaklių vertybė – smagi choreografės ironija, aštrus pagavus moters žvilgsnis, demistifikuojantis romantizmo užkulisius. A.Cholina, lengvai žaisdama kasdienybės siužetais sugeba juos „įsceninti“, pridengdama lengvomis metaforomis arba atverdama netikėtais rakursais.

         Muzikinis spektaklio „apipavidalinimas“ nebuvo malonus ausiai. Jame skambėjo klasikinės muzikos – Adolfo Adamo „Žizel“, Hermano Løvenskioldo „Silfidės“, net Jacques‘o Offenbacho „Hofmano pasakų“ – ištraukos, kartais visai nederančios tarpusavyje. Muziką choreografė visuomet išnaudoja tik patakčiui, kartais net neįsiklausydama į jos dvasią, muzikinius epizodus parinkdama pagal savo poreikius, be jokios pagarbos jos kūrėjų užmačioms. Beje, spektaklio programėlėje, labiau panašioje į fotografijų parodos bukletą su labai gražiomis nuotraukomis, neatsirado vietos muzikos autorių ir jų kūrinių bei atlikėjų paminėjimui.  

       Kaip ir kai kuriuose ankstesniuose A.Cholinos spektakliuose kostiumus sukūrė Juozas Statkevičius, mokantis žaisti detalėmis, suteikdamas elegantiškumo net ir pačiai grubiausiai figūrai. Nuostabiu laikyčiau scenografo Marijaus Jacovskio sprendimą scenos gilumoje pastatyti lengvutėlę ir užuominų kupiną sieną iš 133 pagalvių. Šis scenografas savuoju požiūriu į A.Cholinos spektaklių problematiką ne kartą juos praturtindavo metaforiškomis detalėmis, suteikdamas papildomų prasmių.

       Eidama po spektaklio „IKI“ parduotuvės lange pamačiau išsiviepusį plastmasinį arkliuką, kuris įmetus monetą ima suptis. A.Cholinos spektaklis „Vyrai ir moterys“ man pasirodė toks pat – lyg ir linksma, lyg ir joji, lyg ir ant arklio, bet vienas plastikas. Net iš šypsena panaši į grimasą.

Vita Mozūraitė

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka