Šiemetinė Tarptautinė šokio mugė NRW (Šiaurės Reino Vestfalija), kas antri metai rengiama Diuseldorfe, nuo ankstesniųjų skyrėsi pirmiausia savo apimtimi – anksčiau visi dalyvaujančių šalių stendai sutilpdavo dviejose pirmojo Kultūros forumo pastato Ehrenhof aukšto salėse, o šiemet sutalpinti 230 organizacijų iš 42 šalių prisireikė ir dalies antrojo aukšto fojė. Kiek pasikeitė ir mugės struktūra – atsisakyta teorinių paskaitų, seminarų, disputų, kuriuose, pasak organizatorių, dažniausiai lankydavosi pranešėjų draugai ir pažįstami, bet anaiptol ne tikrieji svarstomų klausimų adresatai.

        Rugpjūčio 25-28 d. vykusią mugę siautė lengvutėlis gedulo rūkas – tarp paskutinių dviejų mugių šį pasaulį paliko šiuolaikinio šokio korifėjai: Vupertalio šokio teatro vadovė ir choreografė, vokiečių šokio teatro simbolis Pina Bausch (1940-2009), JAV postmodernaus šokio pradininkas, vienas iš šiuolaikinio šokio principų formuotojų Merce‘as Cunninghamas (1919-2009) ir ryškiausia butoh šokio žvaigždė Kazuo Ohno (1906-2010). Apie juos niekas nekalbėjo – gyvenimas eina toliau, tačiau Ehrenhof pastate ant nuolatinėje prietemoje skendinčio Tylos kambario sienų kabančios nuotraukos priminė netektį. Šie žmonės liko tarsi paminklai savam laikmečiui, savam stiliui.

 

        

        O trijose salėse nuo ryto iki vėlyvos popietės šurmuliavo šokio pirkėjai ir pardavėjai, kaip ir anksčiau gaudantys kiekvieno praeinančio arba stende sėdinčiojo žvilgsnį – niekada nežinai, ką verta užkalbinti. Festivalių vadybininkai ieško trupių, trupių vadybininkai – festivalių ar šiaip pasirodymų organizatorių. Šokio mokyklos siūlė tarptautines programas, o specializuotų rūbų pardavėjai – teatrinius kostiumus ir drenažo aprangą.

         Mugės lankytojai buvo viliojami pačiais įvairiausiais būdais – nuo intriguojančių vaizdų ekranuose, atvirukų ir brošiūrėlių iki vaišių. Suomiai kviečia interesantus paragauti degtinės ir lašišos, švedai – ką tik atskraidintų šviežių krevečių, amerikiečiai vaišina vynu, o prancūzai – saldainiais ir obuoliais. Paklausiausios dovanėlės – užrašų knygelės su šokio nuotraukomis, vaizdo plokštelės ir maišeliai su trupių ar organizacijų logotipais, kurie tuojau pat prisipildo popierinių informacijos šaltinių.

        Rečiausias bei labiausiai šokiruojantis savireklamos būdas – netikėti šokėjų pasirodymai rūmų patalpose. Tai, žiūrėk, ant nediduko knygyno prekystalio dvi apsikabinusios žmogystos improvizuoja; tai staiga užkliūvu už kažkokių figūrų padėrusiais žvilgsniais, sustingusių priešais tualeto duris, ir kol jas apžiūrinėju, bandydama suvokti, kas čia vyksta, nejučia pati tampu apžiūros objektu; tai pievelėje priešais rūmus kažkas kažką mokina šokti ir nežinau, ar prisijungti, metus ant stalo makaronų porciją, ar tai dar venas spektaklis.

         Antrojo aukšto salėje rodomas trijų matavimų šokio filmas. Nosį pabalnojusi dvispalviais akiniais nelauktai pasijuntu esanti priešais realią sceną, kurioje šoka „tikra“ šokėja. Galėčiau – paliesčiau tą visiškai realią būtybę arba pati užkopčiau ant scenos – taip viskas tikra. Bet gerokai didesnį, net šiurpoką įspūdį vis tik daro tas pats vaizdas choreografo Billy‘o Cove‘o stende esančiame kompiuterio ekrane, kuriame matau realią mažutėlę šokėją, tylutėliai pakylančią nuo taburetės ir imančią šokti. Deja, 3D efektas visiškai užgožia brito B.Cove‘o choreografiją, ir imu abejoti, ar tikrai šiuo atveju technologijos – geriausias sprendimas. 

         Itin įspūdingai atrodo ir pievoje priešais forumo rūmus surengta fotografo Mattiaso Zölles didžiulių, veikiau pastatų sienom puošti tinkamų fotografijų paroda. Nuotraukose užfiksuoti garsiausių vakarų Europos choreografų spektaklių momentai, ryškūs, spalvingi, išraiškingi, bene geriausiai reprezentuojantys sąvoką „šokio teatras“.

         Lietuvos šokio informacijos stende lankytojų daug, nes Lietuvos respublikos kultūros ministerijos dėka jame pateikta nemažai medžiagos apie Lietuvos šiuolaikinį šokį bei šalyje vykstančius tarptautinius festivalius. Priešais televizorių, kuriame šmėkščioja „Auros“, Gyčio Ivanausko, Vyčio Jankausko šokio teatrų ar Loretos Juodkaitės spektaklių vaizdai vis stabteli lankytojai. Rečiausiai stende pasirodo LŠIC direktorius Audronis Imbrasas ir „Auros“ vadovė Birutė Letukaitė – abu „medžioja“ kituose mugės stenduose. Vos pasigirdus žodžiui „vaikai“ visi imame baksnoti pirštais festivalio „Dansema“ direktorės Birutės Banevičiūtės link – profesionalaus šokio vaikams dar nėra itin daug. Didelio pasisekimo sulaukia tarptautinio projekto „maProject“ nuotraukų albumas, o šio projekto choreografė Agnija Šeiko vis nepraranda vilties sudėtingą renginį įpiršti kuriam nors netradicinių erdvių vadybininkui.

 

 

LŠIC stendas. Autorės nuotr.       

        

        Trečią valandą mugės stendai ištuštėja, žmonės išsibėgioja po teatrus, kuriuose per 4 dienas pasirodė 42 trupės, o dar 11 – atvirose Šokio namų studijose. Vienu metu keliose vietose vyksta keli spektakliai, ir ne taip lengva išsirinkti, ką verta pamatyti, juolab, kad kai kurių trupių ar choreografų vardus girdi pirmąsyk, o pamatyti norisi kuo daugiau. Ypač pikta, kai žiovaudamas išpėdini iš kurios nors salės ir iš kolegos, žiūrėjusio spektaklius gretimoje salėje, sužinai, kad ten buvo laaaabai įdomu.

         Jau praėjusioje mugėje kilo klausimas, kaip vyksta trupių atranka, nes tikrai ne visi spektakliai buvo verti tokio didelio vadybininkų ir direktorių susibūrimo. Šiemet šis klausimas jau skambėjo garsiai, nes nei įdomesne choreografija, nei šokio kokybe nepasižymėjusios trupės iš Jungtinių Amerikos Valstijų „Philadanco“ koncertinis pasirodymas mugės atidaryme griovė tradiciją pradėti mugę pasirodymu-įvykiu. Choreografų Talley Beaty, Christopherio Hugginso ir Jawole Willa Jo Zollar kūriniai, pilni makdonaldinio džiugesio ir sproginėjančio kokakolinio „gazo“, labiau tiko miuzikholui. Oficialaus atsakymo „norime parodyti, kas kur vyksta“ fone gerokai garsiau, nors ir neoficialiai, skambėjo du žodžiai – politika ir pinigai. Buvusi europine mugė prieš keletą metų leido eksponuoti JAV, o kiek vėliau – ir Azijos trupes. Ankstesnėse mugėse tik nemokamose „vitrinose“ (show-case) savo menus rodę amerikiečiai persikėlė į pagrindines mokamas mugės scenas.

         Geriausiais iš matytų norėtųsi pavadinti du italų choreografų darbus, nors ilgą laiką Italija negalėjo pasigirti šiuolaikiniu šokiu. Choreografo Mauro Astolfi spektaklis „Downshifting“, kurį parodė trupė „Spellbound“, alsavo jausmingumu ir pasižymėjo neoklasikos estetika. Spektaklį tiesiog supo beveik tobulos choreografijos ir atlikimo kokybės aura.

 

 

Spellbound (Italija). Christiano Castaldi nuotr.

      

         „Zappalà danza“ trupės choreografas Roberto Zappalà spektaklyje „Instrument I“ scenoje patalpino septynis įspūdingo stoto vyrus (trumpai švystelėjo nuogi kūnai), tačiau išvengė realios „macho“ įvaizdžio grėsmės, iškylančios tokiais atvejais. Nors choreografas šokėjų kūnus bandė panaudoti tik kaip gyvai dambreliu atliekamos muzikos ir minties realizavimo instrumentus, tačiau vis tik scenoje matėme septynias asmenybes, nevengusias pasišaipyti iš savęs ir iš kuriamų įvaizdžių.

 

"Zappala danza". Gian Maria Mussara nuotr.

        

        Pastarąjį spektaklį buvo įdomu palyginti su belgų trupės „Thor“ spektakliu „Tiems, kuriuos myliu“. Choreografas Thierry‘s Smitsas šiam spektakliui surinko devynis afrikietiškos kilmės vyrus šokėjus, pasikliaudamas jų etninės raiškos specifika, kurios, tiesą sakant, neįžiūrėjau. Labiau krito į akis skirtingas šokėjų pasirengimas, fiziškumas, o vien tik ryškiaspalvių marškinėlių ir balto fono dėka sukurta estetika atrodė sintetinė. Nors choreografas tvirtino, kad jokios politikos atlikėjų parinkime įžiūrėti nereikia, tačiau tuomet kyla klausimas – kodėl parinkti būtent juodaodžiai? Šiuolaikinė civilizacija ir šokio mokyklų programos atėmė iš jų etninį individualumą, tad spektaklis lygiai taip pat galėjo atrodyti ir su gerokai margaspalviškesne atlikėjų komanda.

 

 

"Thor". MF Plissart nuotr.

 

        Tarp kitų matytų spektaklių didesnį įspūdį paliko prancūzų trupė „A Contre Poil du Sens“, kuri spektaklyje „Geroji naujiena“ analizavo skirtumus tarp įvairių reiškinių. Ant nuogo vyro kūno projektuojamas moters kūno video vaizdas, o ant moters – vyro, nugara į priekį dėvimi kostiumai ir vaikščiojimas atbulomis dvelkė komišku stereotipų laužymu, nors niekur toliau nenuvedė.

 

 

"A Contre Poil du Sens". Jerome Delatour nuotr.

 

       Iki pasiutimo energingos ispanės Sol Picó trupės spektaklis „Musių ežeras“ labiausiai pasižymėjo triukšmingumu. Gyva muzika, purslojanti režisūra, ekspresyvus pačios choreografės blaškymasis tarp „macho“ tipo vyrų ir įspūdingas jos flamenko šokis ant raudonų puantų galų, banalūs juokeliai ir gremėzdiška scenografija – viskas scenoje kūrė chaosą, iš kurio ištrūkęs į teatro fojė dar kurį laiką negali atsikvėpti ir atsikratyti beprotnamio įspūdžio.

 

 

Sol Pico trupė. Martos Vidanes nuotr.

 

        Ir visiška priešingybė – dano Palės Granhøjaus spektaklis „Dance me to the End on/off Love“, padvelkęs antrojon gyvenimo pusėn įžengiančios sielos ramybe (po 18 metų pertraukos choreografas vėl užlipo ant scenos). Jei tik galiu, stengiuosi nepraleisti P.Granhojaus spektaklių, nors jo choreografija gal ir nėra pati įdomiausia, bet jau originalių idėjų ir jų sprendimo būdų – nors vežimu vežk. Ir šįkart choreografas liko ištikimas sau. Pasitelkęs gyvai atliekamą Leonardo Coheno muziką, jis sukūrė mono spektaklį sau ir savo gyvenimui. Jo gebėjimas suderinti savo komišką braižą su sentimentaliais dainų tekstais ir ašaringomis melodijomis davė nelauktai įdomų rezultatą, kurį pavadinčiau „originaliu kiču“.

         Įdomūs pasirodė pianisto ir šokėjo Gianfranco Celestino (Italija) bandymai fortepijoną paversti savo partneriu, suteikiant jam žmogiškų savybių („Solo su fortepijonu“). Vokietijoje dirbantis kinas Shang Chi Move pasirodė veikiau panašus į gerai suteptą šokio mašiną, kuri per aštuonias miniatiūros „Dialogas II“ minutes padarė tiek judesių, kiek kitam šokėjui užtektų dviem spektakliams.

 

 

Gianfranco Celestino. Patricko Muelerio nuotr.

 

         Tačiau buvo ir spektaklių, kuriuos pasižiūrėjau iki pabaigos tik todėl, kad atsisėdau toli nuo išėjimo arba turėjau vilties, kad vis tik kas nors įdomaus ar gražaus įvyks. Kartais net nebejausdavau pagarbos artisto darbui, nes, matyt, tik ambicijos neleido jam pasikviesti į spektaklį patikimo draugo, kuris tiesiai šviesiai pasakytų: nuobodu. Mankštą primenantys duetai, banalus plepėjimas, tiesmukas muzikos perteikimas judesiu, tik pačiam choreografui įdomios asmeninės problemos preparavimas scenoje niekaip nenori išnykti užmarštyje, stengiasi prisidengti mįslingais tekstais programėlėse ir bent jau jais, jei ne choreografija patraukti dėmesį. Tikiuosi, kad jie turi savąjį žiūrovą, tačiau visuomet nerimauju, jog tokie spektakliai gali tapti pirmaisiais įspūdžiais niekuomet šiuolaikinio šokio nemačiusiam žmogui ir jį atbaidyti visam laikui nuo šio meno.

 

Autorės nuotr.        

 

        VIII-oji tarptautinė šokio mugė baigėsi. Stendai, kuriems įrengti prireikė gero pusdienio, buvo nurinkti per porą valandų. Išdalintos paskutinės kompaktinės plokštelės, bukletai, maišeliai, magnetukai ir tušinukai. Atsisveikinta su visais naujais ir senais pažįstamais, su kuriais gal susitiksime tik kitoje mugėje, o gal jau po mėnesio kokiame nors šokio renginyje. Šokio informacijos centro direktorius A.Imbrasas jau pradėjo it karoliukus ant „Naujojo Baltijos šokio“ siūlelio varstyti galimus dalyvius. Tas šokis – jis niekuomet nesibaigia.

       Dance me to the end of life...

 

Vita Mozūraitė