Nėščia tyla

Dmitrijaus Matvejevo ir Michailo Raškovskio nuotraukos.

 

Neberodomas. 

Koncepcija - Arūnas Adomaitis ir Aira Naginavičiūtė

Choreografija ir režisūra - Aira Naginevičiūtė

Scenografija - Rūta Biliūnaitė

Šokis : Gytis Ivanauskas / Paulius Tamolė, Goda Laurinavičiūtė, Agnė Ramanauskaitė, Giedrė Subotinaitė, Greta Stančiauskaitė, Tautvilas Gurevičius

Garso režisierius - Rolandas Cikanavičius

Šviesų dailininkas - Romualdas Treinys

Spektaklyje skamba DAAU, Solarius, Bitter, Harvest, Luc Ferrari, Bruire muzika.

Naudojami tekstai iš Samuelio Beketo radijo pjesės "Žodžiai ir muzika"

 

Prodiuseris - Lietuvos šokio informacijos centras

 

Premjera 2005 10 13

Trukmė 90‘

 

 

 

Šokio spektaklio „Nėščia tyla" pagrindu tapo dar 2000 m. „Vilniaus šokio spaustuvėje" choreografės Airos Naginevičiūtės pristatytame eskize „ORONĖRA" neišsakytos mintys. Neįprastas spektaklio pavadinimas kilo iš anglų kalboje naudojamo posakio „pregnant silence", kuriuo nusakoma įtempta, minčių ir reikšmių pritvinkusi, tyla, kai taip sunku ryžtis prabilti.

 

Intriguoja ne tik spektaklio pavadinimas bet ir tai, kad šokio spektaklyje choreografė pasitelkia ir tekstą. Pats principas nėra naujas, tačiau įdomu, kad čia naudojamos ištraukos iš niekad taip ir nepublikuotos žymiojo absurdo dramaturgo Samuelio Beketo radijo pjesės „Žodžiai ir muzika".

 

 

Šokis kaip vizualus žmogaus estetinis judėjimas, priešpastatomas kitoms gamtos būtybių judėjimo formoms. Gilinamasi į žmogaus galimybę judėti prisilietus prie gamtos stichijų, šiuo atveju, vandens. Vanduo tampa šokėjo partneriu, o jų sąlytis virsta ritualu, kurio tikslas - išsilaisvinti. Kad ir kokiais šiuolaikiškais mes stengiamės būti, esame priklausomi nuo amžinų ir visagalių vandens ir oro. Nors „Nėščioje tyloje" choreografė gilinasi į egzistencialistines problemas, tačiau nevengia į gyvenimą žvelgti su ironija.

 

 
Šiame spektaklyje koncentruojamasi į būsenas, kurias išgyvena ekstremalioje, neharmoningoje, suspaustoje erdvėje atsidūręs, susiklosčiusių aplinkybių varžomas žmogus. Išorinių sąlygų spaudžiamas žmogus išgyvena būsenų transformaciją nuo laukinės laisvės iki aštrios koncentracijos. Spektakliui choreografė rinkosi šokėjus, kurie, kurdami vaidmenis, geba išlaikyti individualumą ir scenoje kurti personažus. A. Naginevičiūtė teigia nenorinti papasakoti istorijos ar pateikti atsakymų. Jos manymu žiūrovai juos atrasti turi patys.