Vita Mozūraitė

    Scenos menus ištinka du štiliai per metus – vasarą ir iš karto po Naujųjų metų. Vasarą visi poilsiauja, o sausio ir vasario mėnesių premjerų trūkumą nulemia paraiškų įvairiuose fonduose svarstymo metas. Todėl – po pauzės – taip aiškiai pastebimos pirmosios metų premjeros, dažniausiai pasirodančios kovo-balandžio mėnesiais, kai savomis jėgomis kuriami spektakliai galų gale paremiami fondų grantais, o kūrėjai – stipendijomis, leidžiančiomis realizuoti kūrybines idėjas.

     Šiemet šokio scenoje pirmąja „kregžde“ tapo jauno choreografo Tautvilo Gurevičiaus mono spektaklis „4 su puse vizijos. Supratimai“. Jis tapo ir pirmuoju jaunus ir klaidžiojančius menininkus priglaudžiančios Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“ paremtu projektu. „Vizijos“ buvo parodytos Menų spaustuvėje balandžio 8 d. kartu su praėjusiais metais sukurtu Jonės Dambrauskaitės mono spektakliu „Homo sum“.

     Abu spektaklius jungė maksimalistinis ir egoistinis požiūris į jauno žmogaus problemas ir savęs ieškojimus. Gal todėl ir abiejų choreografų spektaklių anotacijos tokios panašios, akcentuojančios intymumą ir sudurstytos iš nieko nei apie spektaklį, nei apie kūrėją nesakančių frazių. Tačiau nepaisant tekstų panašumo, spektakliai buvo labai skirtingi.

     „Homo sum“ pradžia padvelkė klaustrofobija. Galvą įkišusi į stiklo burbulą jauną šokėja raitėsi ant grindų, tarsi bandytų išsivaduoti iš akiratį ir mintis ribojančios erdvės. Tai buvo panašu į gimimą, bėgimą iš savo pradžios. Judesių laisvė atsirado tik išsivadavus iš kojas pančiojančių juostų, kurios tarsi virkštelė po gimimo buvo atmestos į šoną.

     Tačiau jaunos choreografės idėjos ir mintys taip ir liko suvaržytos jau ne kartą kitų menininkų eksploatuotų detalių. Kėdės scenoje, didžiulės stiklo taurės, į kurias skambėdami krenta vandens lašai, to vandens laistymas aplinkui ir ant savęs jau savaime sukelia nemažai minčių ir vaizdinių. Tačiau šios detalės menininkų – tiek choreografų, tiek režisierių, tiek ir performansų kūrėjų – kūryboje kartojasi taip dažnai, kad tos mintys ir vaizdiniai dažniau prikelia praeityje matytus spektaklius nei padeda interpretuoti dabar matomą vaizdą.

     J.Dambrauskaitė judėjo gražiai, nors jos sukurta choreografija buvo gana ribota, neiškalbinga. Pernelyg dažnai buvo akcentuojamos vizualios pasimetimą gyvenime išreiškiančios pozos, platus žingsnis. Manipuliacijos stiklo indais spektaklio pabaigoje režisūriškai neįsikomponavo į vientisą veiksmą, tapo atsietu, nors ir patraukliu, trapumo įvaizdį kuriančių elementu. Susidariau įspūdį, kad būtent noras pažaisti scenoje šiais gražiais daiktais ir paskatino choreografę kurti spektakliuką.

     Tačiau turint omenyje, kad J.Dambrauskaitė dar tik studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, galima sakyti, jog jos debiutas šokio scenoje – vykęs. „Homo sum“ pateisino savo pavadinimą, padvelkė sielos šiluma. O patirtis ateis koja kojon su laiku.

     Gerokai brandesniu pasirodė Tautvilo Gurevičiaus spektaklis „4 su puse vizijos“. Vadinti šį prieš porą metų LMTA aktoriaus šokėjo bakalauratūros studijas baigusį šokėją debiutuojančiu choreografu negalima. Dar mokydamasis antrame kurse kartu su bendrakursiu Petru Lisausku jis sukūrė įsidėmėtiną spektaklį „Sankryža“. Vėliau T.Gurevičių buvo galima matyti ne viename šokio spektaklyje. LMTA kurso vadovės Airos Naginevičiūtės sukurtuose spektakliuose „Processus“, „EGO ir ID“ ir „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“, buvusios bendrakursės Raimondos Gudavičiūtės „Atgal“ atsiskleidė jo romantiškumas ir specifinė, kiek suvaržyta plastika. Nepataisomu romantiku jis pasirodė ir Agniaus Jankevičiaus režisuotame spektaklyje „Poliklinika“, kuriame suvaidino lėtapėdžio Fano vaidmenį.

     Bet vis tik esu linkusi „4 su puse vizijos“ laikyti choreografiniu debiutu, nes šįsyk T.Gurevičius kūrė sau, apie save, pats ir šoko, spektaklio dailininke pasikvietęs Elvita Brazdylytę. Spektaklio brandą galėjo nulemti ne tik didesnis choreografo patyrimas, bet ir tai, kad, kaip teigiama spektaklio pristatyme, apie jo sukūrimą T.Gurevičius mąstė kelerius metus.

     „Vizijas“ inspiravo savotiška ir gana įvairiapusė islandų trupės „Sigur Rós“ muzika, tapusi beveik antraeiliu spektaklio dalyviu. Sakyčiau, choreografas žaidė garsais, savo plastikos, šviesos ir kostiumo dėka materializuodamas melodijų sukeliamus vaizdinius. T.Gurevičiui būdingi neišbaigti, spontaniški, net negražūs judesiai atrodė gimdavo čia pat, scenoje, tarsi improvizacijos. Platus sunkus sijonas padėjo šokėjui sukurti netikėtas formas, o jo pastangos „skristi“ pakibus ant lyno – veržimosi į laisvę aliuziją.

     Kaštonų „lietus“, pasipylęs iš kabančių cilindrų, buvo netikėtas ir efektingas, žadėjęs įdomią kulminaciją. Tačiau lūkesčiai neišsipildė. Nuo tos akimirkos vyksmas tarsi priėjo aklavietę, sustojo, ir tolesni šokėjo veiksmai buvo labiau panašūs į laiko tempimą nei tikslingą veiklą. Dar vienas kitas mažutis elementas, tarsi kibirkštėlė blykstelintis besibaigiančiame spektaklyje, ir laikas ėmė darytis tąsus lyg guma.

     Kiek trikdė ir dažnos tamsos pauzės, disonuojančios su veiksmu, įsiterpiančios į muziką ir labiausiai reikalingos tam, kad šokėjas atsirastų kitoje vietoje ar kitu kostiumu. Todėl „Vizijoms“ pritrūko vientisumo ir tuo jas priartino prie prieš tai rodyto J.Dambrauskaitės spektaklio.

     Mąstant apie abu spektaklius į galvą ateina mintis, jog jaunieji Lietuvos choreografai nieko, be savo vidinio pasaulio, nemato aplinkui. Tie patys jauni žmonės, kurie linksminasi klubuose, mėgsta būti viešumoje, turi būrelius draugų, scenoje kažkodėl apsipila depresyviom ašarom ir kalba apie asmenines apokalipses. Žinia, jaunystė – ieškojimų metas, bet kodėl tie ieškojimai tokie vienpusiški, o atradimai – tokie melancholiški? O gal tai padarinys to, jog Lietuvos vaikai dažniausiai yra įžeidinėjami mokyklose, tėvai jiems skiria mažai dėmesio, o gyvena jie savižudybėmis pirmaujančiame krašte?

     Artėja nedidelis „SHOK festivalis“, kurio pagrindą sudarys LMTA magistrantų baigiamieji darbai. Gal jie pamatys ir šviesesnes gyvenimo puses?

Linn Lodotter Bodell nuotraukoje – Jonė Dambrauskaitė spektaklyje „Homo sum“