Lietuvoje vyksta du tarptautiniai šiuolaikinio šokio festivaliai, apie kuriuos rašo spauda, juose lankosi žurnalistai ir šokio kritikai, bet neturime tinkamai surengto Lietuvos šiuolaikinio šokio festivalio. Tiesa, tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ pakviečia ir kelis lietuvius choreografus parodyti savo naujausius ir geriausius darbus, tačiau Kauno šokio teatro „Aura“ rengiamame tarptautiniame modernaus šokio festivalyje paskutiniu metu galima pamatyti tik pačią „Aurą“.

       Žinia, Lietuva nedidelė, metus laiko atidžiau stebint Menų spaustuvės ir dar poros scenų vyksmą, galima pamatyti visą naujausią Lietuvos choreografų produkciją. Tačiau puikiai visi žinome, kad reta scena įsileidžia eksperimentuojančius studentus bei neprofesionalias trupes, nors kartais jų darbai būna ir originalesni, ir drąsesni, ir šiuolaikiškesni. Žinia, scenoms tokie pasirodymai – vienas nuostolis, nes susirinkę žiūrovai, tarp kurių dominuoja scenoje pasirodančių draugai ir giminiečiai, - paprastai nebūna itin gausūs, o jų gretas papildo ką tik nuo scenos nulipę arba tuoj ten kopsiantys kiti renginio dalyviai, kurie, kaip žinia, bilietų neperka, vadinasi, naudos netaneša.

       Tačiau tokie nacionaliniai (laikinai pasinaudosiu šiuo skambiu žodžiu) festivaliai – puiki galimybė ne tik sekti būsimų talentų augimą, matyti, kas vyksta ne tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet choreografams, dejuojantiems, kad Lietuvoje jau ima trūkti šokėjų (nes vis daugiau iš jų ima justi savyje bundantį choreografo talentą), tai nebloga proga pasidairyti potencialių jų projektų dalyvių, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokėjų ugdytojams – tai proga pakalbinti tuos, kurie gal nori, bet nesiryžta rinktis šokėjo profesijos.

       Džiugu, kad choreografė ir šokio laboratorijos „Baltas vėjas“ vadovė Jekaterina Deineko organizavo pirmąjį tokį nacionalinį (šis žodis oficialiai įrašytas renginio apibūdinime) festivalį „Bičių sąskrydis“ (vėliau jo irganizavimą perėmė šokėja ir choreografė Giedrė Ubartaitė). Nors kiekvienam tokiam sąskrydžiui galima rasti priekaištų, bet kaip reiškinys jis – labai pagirtinas ir godotinas.

       Dabar jau išgarsėjęs, net ir Vakarų Europoje žinomas Vitebske (Baltarusija) vystantis Tarptautinis šiuolaikinės choreografijos festivalis IFMC prieš dvidešimtį metų prasidėjo labai panašiai – nuo itin margo paties įvairiausio „neklasikinio“ šokio kolektyvų konkurso „Baltasis šuo“ iki stipraus, įdomaus ir aiškią struktūrą įgijusio tarptautinio renginio, kuriame pirmuosius žingsnius žengė Olgos Ponos vadovaujamas Čeliabinsko šokio teatras, „Provincialnyje tancy“ iš Jekaterinburgo, choreografas Radu Poklitaru, „Fine 5“ (Estija), Sergejaus Smirnovo trupė (Jekaterinburgas); čia beveik visus savo naujausius darbus parodydavo Jevegenijaus Panfilovo baleto trupė. Festivalio dėka itin pakilo Baltarusijos choreografų lygis, o 2010 m. vienas iš jų jau buvo pakviestas dalyvauti Tarptautinėje šokio mugėje Diuseldorfe (Vokietija).

       Šiemet panašų renginį ryžosi organizuoti ir Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centras „Žvejų rūmai“. Šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis arabeskas“, vykusį spalio 7-10 d., sudarė dvi dalys – atskirų kolektyvų pasirodymai ir koncertas-konkursas. Per tris vakarus Žvejų rūmų scenoje pasirodė Olgos Žitluchinos šokio trupė (Latvija) su vienaveiksmių šokio spektaklių koliažu, pantomimos teatras „A“, parodęs Alekso Mažono režisuotą spektaklį „Styveno juodųjų langų paveikslėliai“, menininkų grupė „Žuvies akis“ su choreografės Agnijos Šeiko šokio spektakliu „Paikos mergaitės maldos“, o sekmadienio rytą buvo parodytas visai šeimai skirtas Dovilės Binkauskaitės šokio spektaklis „Apkabinsiu tave“.

       Tačiau labiau norėtųsi akcentuoti festivalio koncertą konkursą. Jame dalyvavo gan eklektiškas kolektyvų sambūris – nuo mokyklinių būrelių iki profesionalų: Modernaus šokio ansamblis „Niuansas“ (Mažeikiai, vad. Jelena Legenzovienė), Pabradės meno mokyklos Šiuolaikinio šokio kolektyvas „Gelmė“ (vad. Agnė Rickevičienė), šiuolaikinio šokio studija „Vizija“ (Kaišiadorys, vad. Margarita Rainienė), Lietuvos vaikų ir jaunimo centro Šiuolaikinio šokio kolektyvas „Gama“ (vad. A.Rickevičienė), Klaipėdos jaunimo centro šokių kolektyvas „Vijurkas“ (vad. Violeta Šleinienė)), Kauno neoklasikinio šokio teatras “Releve“ (vad. Rasa Butrimavičiūtė), Povilo Fokino šokio teatras (Klaipėda), Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros studentai, šiuolaikinio šokio kolektyvas „Vėjo musės“ (Vilnius, vad. Giedrė Ubartaitė), choreografė ir šokėja iš Vilniaus Aistė Kriukelytė, šokio laboratorija „Baltas vėjas“ (Vilnius, vad. Jekaterina Deineko).

       Konkursui buvo pateikti pačios įvairiausios trukmės šokio kūriniai. Žiūrėdama juos buvau nustebinta gan neprasto net ir saviveiklinių kolektyvų šokėjų lygio, o Pabradės meno mokyklos Šiuolaikinio šokio kolektyvo „Gelmė“ šokėjai – tai tikrai potencialūs LMTA studentai – muzikalūs, artistiški, plastiški, įvaldę net ir gana sudėtingus dalykus.

       Konkurso komisija, kurią sudarė festivalio organizatoriai – „Žvejų rūmų“ direktoriaus pavaduotoja režisierė Nemira Trakumienė ir viešųjų ryšių specialistas Arūnas Peštenis, Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės šokėjas ir choreografas Aurelijus Liškauskas, Klaipėdos universiteto menų fakulteto dėstytoja Violeta Milvydienė ir šių eilučių autorė, UAB „Puantas“ įkurtą prizą, skirtą geriausiam šokėjui, padalino į dvi dalis ir įteikė Erikai Jefimenko („Gelmė“) ir Robertui Paulauskui („Niuansas“).

       Įdomūs ir originalūs pasirodė Klaipėdos universiteto studentai. Dariaus Berulio etiudas „Konfucijus“ buvo sunarstytas iš rytų kovos menų judesių, o pasibaigė labai netikėtai ir gyvenimiškai – ėmus skambėti mobiliems telefonams, kuriuos čiupę šokėjai išsilakstė kas kur. Kitų dviejų KU studentų – Adomo Čėplos ir Mantvydo Žilinsko ­– kompozicija „Kaip diena ir naktis“ pasirodė itin originali. Vienas iš atlikėjų net ir šokdamas sugebėjo groti birbyne, ir gyva muzika, išmoningai derinama su garso įrašu, sukūrė savitą uždarą erdvę, kurioje vyko veiksmas. A.Čėplai ir M.Žilinskui atiteko Prizas už geriausią kompoziciją. Gaila, kad „Baltas vėjas“ parodė tik nedidelę ir labai mįslingą J.Deineko šokio spektaklio „Metakafkozė“ ištrauką. Atrodo, tai galėtų būti visai įdomus kūrinys, tačiau pamatyta tik nedidelė jo dalis neleido susidaryti bendro vaizdo.

       Aistei Kriukelytei, atlikusiai nedidelę ištrauką iš savo pačios spektaklio ekologine tematika „Čia buvo vanduo“, atiteko prizas „Už novatoriškumą“. Šokėja ir choreografė akomponavo pati sau, ritmiškai taukšėdama tuščiu plastikiniu buteliu. Už meniškiausią idėjos perteikimą buvo apdovanota choreografė Giedrė Ubartaitė už šokio spektaklį „Paunksmė“, kuris, nors jau matytas bent porą kartų, vis dar traukė dėmesį savo gilumu, nostalgiška nuotaika ir ramybe.

       Konkursinis koncertas nesulaukė daug žiūrovų, bet visus optimistiškai nuteikė Klaipėdos vicemero žodžiai, kad tai tik pradžia, ir reikia tikėti, jog jau po kelerių metų Žvejų rūmų žiūrovų salė lūš nuo trokštančių išvysti kylančias žvaigždes.

       Žinant, kiek Lietuvoje yra saviveiklinių šiuolaikinio šokio kolektyvų ir kiek profesionalių šokio teatrų, matosi, kad festivalyje dalyvavo mažuma. Greičiausiai dauguma net ir nežinojo, kad toks festivalis-konkursas vyksta, kažkam gal buvo sudėtinga atvykti, kažkas pasibrangino, nenorėdamas „trintis“ greta saviveiklos. Nepasitarnavo festivaliui ir pasirinktas laikas – dar ne visi kolektyvai spėjo atsigauti po vasaros atostogų, dar ne viskas surepetuota. Tačiau ateityje viskas dar bus ne kartą apsvarstyta ir, jei tik organizatoriai nenuleis rankų, „Naujasis arabeskas“ galės išaugti į didesnį renginį ir konkuruoti su vilnietiškomis „Bitėmis“.