Lietuvos valstybiniuose teatruose retokai sukuriami šokio spektakliai, kuriuos būtų galima pavadinti nacionaliniais, t.y. kad visų jų pagrindinių sudedamųjų dalių – muzikos, choreografijos, scenografijos – autoriais būtų Lietuvoje gyvenantys ir dirbantys menininkai. Žiūrėk, jei muzika lietuvio kompozitoriaus, tai choreografas kviestinis, o lietuvis choreografas stato šokio spektaklį pagal užsienio kompozitorių muzikos koliažą. Laisvai kuriantys nepriklausomi choreografai greičiau susiranda bendraminčių tarp muzikos kūrėjų, tačiau valstybiniuose teatruose šis reiškinys gan retas, ir kiek pamenu, ar tik Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Anželikos Cholinos sukurtoji ir jau seniai iš teatro repertuaro išnaikinta „Medėja“ pagal Antano Rekašiaus muziką, pasitelkus Juozą Statkevičių ir Marijų Jacovskį, ir nebus vienas iš paskutiniųjų tokių reiškinių? Tiesa, dar turime porą Klaipėdos muzikiniame teatre rodomų miniatiūrų junginių (/Aurelijaus Liškausko „Skinsiu raudoną rožę“ pagal  Algimanto Raudonikio dainas ir Belgijoje gyvenančios Rasos Alksnytės „Parastas sielas“ pagal kelių lietuvių kompozitorių muziką), bet greičiau koncertai nei vientisi spektakliai. Betgi ir tų valstybinių teatrų, rodančių šokio spektaklius, ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum. Nepriklausomi šiuolaikinio šokio choreografai šia prasme yra gerokai lankstesni, nors retas iš jų galėtų sukurti didesnės apimties šokio spektaklį valstybinio teatro trupei.

       Prie šių retų kaip agavos žydėjimas reiškinių dabar priskirsime ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rodomą 2 dalių šokio spektaklį „Dulkių spindesys“. Prašom, visa puokštė Lietuvos kūrėjų: choreografai ir libreto autoriai – Dainius Bervingis (KVMT baleto trupės vadovas) ir Gintaras Visockis (trepsinčių šokių trupės „Funny Beat“ vadovas), kompozitorius – Linas Adomaitis, scenografė ir kostiumų dailininkė – Marija Rubavičiūtė, šoka KVMT baleto trupė ir pora kviestinių šokėjų, o jų gretas papildo choro dainininkai, kurių plastika įneša šokio tokio „rupumo“ į saldoką stereotipinę baleto pantomimą.

       Baleto siužeto centre – sentimentali istorija, kurioje užuodžiame šiuolaikinį „Damos su kamelijomis“ kvapą, tiksliau – libreto kūrėjų valia – šeštojo dešimtmečio dvelksmą. Iš provincijos į didmiestį mokytis atvykęs Jaunuolis pamilsta laisvo (o scenoje – tik šiek tiek laisvesnio) elgesio gatvės Merginą, kuri, jaunuolio Tėvo įkalbėta, palieka jį. Atkalus Jaunuolis vėl ją susiranda, tačiau neįtinka sutenerių Bosui, įsivelia į konfliktą, ir jam skirta kulka pakerta jį gelbėti puolusią mylimąją. Graudu. Nors sentimentalizmo epocha baigėsi gerokai anksčiau, bet smulkmenišką siužeto pateikimą programėlėje „grąžina“ tokie išsireiškimai, kaip: „parke sėdėdamas ant suolelio, jis mintimis braido po vis tirštėjančias sutemas“, „puolęs į neviltį tėvas nueina tolyn“, „jo širdis sudaužyta, gyvenimas prarado spalvas“, „paskendęs sielvarte jis atsiriboja nuo viso pasaulio“ ar „kažkur ore plevena tyli tamsos muzika“. (Tiesa, radau ir linksmesnių antitezių šiems graudiems išsireiškimams, kai kiekvienas, įsivėlęs į muštynes, „smogia daug nesvarstydamas“.)

       Scenoje sentimentalumo irgi su kaupu, tačiau nestokojama ir humoro, o atidžiau pažvelgus – ir švelnios ironijos, juntamos ir mizanscenų režisūroje, ir choreografijoje, ir personažų traktuotėse, ir scenografijos bei kostiumų detalėse. Kiekvienai personažų grupei choreografai sukūrė savito stiliaus judesius, perdaug nenutoldami nuo jiems patiems artimo stiliaus. Štai didmiesčio gyventojams būdingas varjetė šokių stilius, toks įprastas operetei ar miuziklui, su gaiviais gatvės šokio inkliuzais. Provincijos šeimynėlė – Jaunuolis ir jo tėvai – šoka klasikinio baleto stiliumi, naudoja kartais net utriruotai sutirštintą baleto pantomimą, o motina, namuose apsirengusi blizgučiais gausiai išpuošta miesčioniška suknele, net pakyla ant puantų. Kaipgi neįžvelgsi tame ironijos, kai klasikinis baletas ne vieno laikomas šiems laikams jau pasenusiu, tik provincijos gyventojus dar stebinančiu šokio stiliumi. Sutenerių gauja – aiškūs blogiečiai – naudoja daugiau charakterinių, agresyvumą perteikiančių judesių, atkeliavusių iš „tap dance“ ir „backstage dance“ stiliaus.

       Visa spektaklio choreografija vos ne paraidžiui paklūsta siužetui. Čia nėra abstrakčių, vien šokėjų pasirodymui (vadinamojo skirtų mizanscenų, ryškesnių duetų ar solo variacijų. Dominuoja grupiniai ir masiniai šokiai, tarp kurių įterpiami kelių komiškų personažų pasirodymai. Nors šokiai ir skirtingo stiliaus, bet choreografija ir režisūra labai vientisos, nors ypatingesne įvairove, originalumu ar šiuolaikiškumu nepasižymi, remiasi daug kartų matytomis klišėmis (gatvės merginų, girtuoklėlių, jūreivių, sutenerių šokiai). Šokių muzikalumas, dinamika, gyvas personažų bendravimas neleidžia nuobodžiauti, o tai šiame spektaklyje bene svarbiausia, nes mintims, sielai – jokio peno. Man pasirodė, kad masiniams šokiams skiriama gal kiek per daug dėmesio (esame dainų ir šokių švenčių tauta), todėl pagrindiniai veikėjai lyg ir pasitraukia į antrą planą. Pasigedau Merginos personažui skirtos choreografijos išskirtinumo, nes ji vis kažkaip prapuldavo šokančios minios fone. 

       Sausio 29 d. spektaklyje Jaunuolio vaidmenį atliko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primarijus Nerijus Juška. Nežinau, ką šiam šokėjui davė tokio banalaus personažo sukūrimas (jokių techninių ar aktorinių aukštumų pasiekti nereikėjo), tačiau naivumo ir sentimentalaus dramatizmo jo šokyje ir vaidyboje buvo su kaupu. O nedidelė Muzikinio teatro scena „suspaudė“ šokėjo judesius, dar labiau sutirštindama emocijų perteklių.

       Mergina – Justina Vitkutė – buvo „jokia“. Ji gyvai ir gerai šoko, žaviai šypsojosi ir sąžiningai stengėsi mylėti ir kentėti pagal muzikinio teatro taisykles, tačiau nebuvo išskirtinė. Manyčiau, kad tai net ne jos, o režisūros ir choreografijos trūkumas, nepabandžius paieškoti ryškesnių veikėjos bruožų, pagrįsti jos emocijų, veiksmų, apsisprendimų. Juk ne kiekvienai gatvės merginai lemta patirti tikrą meilę ir dėl jos pasiaukoti. Gal šį tikro jausmo gimimą vertėjo akcentuoti labiau, nei merginos „gatviškumą“, nuolat pabrėžiamą tik jos šokiu.

       Jaunuolio tėvas –Gediminas Rimša – labai dramatizavo savo personažą ir labiausiai tuo išsiskyrė. Sutenerio vaidmenį atlikęs Saulius Skambinas atrodė tarsi nužengęs iš kokio „kieto“ filmo apie gangsterius parodijos – tiek dėl kostiumo, tiek dėl povyzos, tiek ir dėl judesių. Įtariu, kad šis šokėjas buvo pakviestas labiau dėl savo vardo nei dėl gebėjimų (sprendžiu tik ši šio spektaklio, nes neseku šio asmens televizinės karjeros).

       Matyt, norėdami kuo margesnės minios scenoje, choreografai į stoties aikštę atvedė net ir blizgančiais bateliais defiliuojantį transvestitą, kurį komiškai, su ironijos doze, bet tuo pat metu neperlenkdamas suvaidino Ričardas Karalevičius.

       Norėtųsi pagirti spektaklio kūrėjus, kad pasirinkus tokį siužetą, sceną pripildžius įvairausio plauko „gatviniais“ personažais, niekur nebuvo prasilenkta su skoniu, ironijos ir vulgarumo riba buvo aiškiai juntama, humoras, nors ir vien tik siužetinis, derėjo prie bendros spektaklio atmosferos ir atmiešė saldumą.

       Kostiumų ir scenografijos kūrėja M.Rubavičiūtė aprengė didžiulį būrį veikėjų, ir, atrodo, nebuvo dviejų vienodų kostiumų. Padirbėt iš peties, tad jei siužetas „neužkabina‘, galima tiesiog gėrėtis scenos garderobu. Moterų suknelės, skrybėlaitės, vyriškų personažų apranga – nuo tvarkingo Tėvo kostiumo iki girtuoklėlių drapanų, minią sudarančių personažų išvaizda – viskas buvo apgalvota iki smulkiausių detalių, o ne vienam personažui net suteikė ypatingo savitumo (ekstravagantiška mergina, transvestitas, dar kelios damos minioje). Greičiausiai ir laikmetis – 6-ojo dešimtmečio pradžia – pasirinktas dėl galimybės pasireikšti kuriant kostiumus (kito pateisinimo nerandu, nes tiek istorija, tiek ir jos veiksmo vieta – visiškai beveidės, galinčios rastis bet kur ir bet kada).

       Kostiumų margumui „atmušti“ puikiai tiko santūri scenografija. Dešimt stumdomų gatvės žibintų, pora pakylančių ir nusileidžiančių uždangų, suolelis ir medis bei atitinkamas apšvietimas leido sukurti skirtingas erdves ir nuotaikas, neužkrovė scenos. O choreografai mobilias scenografijos detales išmoningai panaudojo veiksme.

       Bet visas „Dulkių spindesys“ nebūtų atsiradęs be išraiškingos Lino Adomaičio muzikos. Kiekvienas personažas, gavo „savą“ instrumentą, atskleidžiantį jo būsenas, charakterį, kiekviena mizanscena turėjo „savąją“ melodiją. Niekas nieko neiliustravo, choreografija ir muzika buvo itin vieningos, neatsiejamos. Ypatingai tai atsiskleidė antrojo veiksmo pradžioje stoties scenoje, kai matome dirbančius geležinkelio darbininkus, kurių judesiai ir darbo įrankiai (kūjis, grąžtas, plaktukai) tarsi sukuria girdimą muziką. Įvairūs buitiniai garsai (dūžtantis stiklas, iš butelio pilamų skysčių kliuksėjimas, kalimas ir kt.) buvo įpinti į muziką ir tinkamai „apžaisti“ choreografų, ir tai suteikė spektakliui papildomų atspalvių.

       Sunkoka būtų šį spektaklį įsivaizduoti LNOBT scenoje, nors būtent ten tikėjomės išvysti XXI amžiaus lietuvišką nacionalinį baletą. Sakyčiau, „Dulkių spindesys“ labiausiai tinkamas būtent Kauno muzikiniam teatrui, palaikant linksmų, graudžių ir sentimentalių operečių stilių. Bet ar nenuskamba šiuo atveju ironiškai ir pats spektaklio pavadinimas?

Vita Mozūraitė