Gyčio Ivanausko teatrą ir vėl ištiko premjera. Spalio 5 d. į spektaklį „Dialogai“, sukurtą po šio teatro „stogu“, pakvietė dvi šokėjos ir choreografės – Agnė Ramanauskaitė ir Brigita Urbietytė. Pastaroji jau neblogai žinoma kaip choreografė – 2005 m. matėme jos sukurtą „Panacėją“, 2007 m. – „8 m²“ (spektaklį režisavo G.Ivanauskas), ji kūrė choreografiją muzikiniams projektams. A.Ramanauskaitė iki šiol buvo labiau pastebima kaip įdomi, originali ir kūrybinga šokėja, dalyvavusi Airos Naginevičiūtės šokio spektakliuose, GI teatro spektakliuose „Premjera“ (chor. Sanja Tropp Fruhwald) ir „8 m²“. Šoko ji ir B.Urbietytės „Panacėjoje“. Tik praėjusiais metais išvydome didesnės apimties A.Ramanauskaitės choreografinį magistro darbą – šokio spektaklį „Ji mokėjo piešti tik ramunes...“. Abiem choreografėms būdingas lengvas humoro jausmas, santūrios, net supaprastintos raiškos priemonės. Tai jas suartino ir kuriant bendrą spektaklį.

       „Dialoguose“ B.Urbietytė ir A.Ramanauskaitė pabandė savitai pakalbėti apie stereotipizuotą moters įvaizdį maskulinistinėje visuomenėje. Spektaklio tema nėra nauja, bet, matyt, neišsemiama, nes kiekviena moteris kūrėja nori išreikšti savą požiūrį į šią problemą. Tačiau kai tokia tema nuolat eskaluojama pačiuose įvairiuose meniniuose projektuose, žiniasklaidos straipsniuose, virtualiuose internautų barniuose ir anekdotuose, itin sunku rasti originalesnę jos interpretaciją.

       Spektaklis prasidėjo ganėtinai spalvingai ir iš karto prikaustė dėmesį. Dvi damos stilingomis šukuosenomis ir ilgomis sukniomis be perstojo tarškėjo apie pomėgį gerti kavą – su pienu arba be jo, su cukrum arba be jo. Pokalbis visiškai tuščias, stelbiant savo plepėjimu viena kitą ir tuo pat metu dar ir gebant išgirsti pašnekovės kalbos nuotrupas, bet ne todėl, kad jos klausomasi, o todėl, kad žinoma, ką ji pasakys. Toks tarškesys – iš senų komedijinių filmų ir spektaklių atkeliavęs stereotipas, naudojamas pašiepti „kūmutes“. Pradžioje jis kelia juoką, paskui ima erzinti savo monotonija ir tuštumu.

       „Kava iš kakučio“ („ten yra tokie maži žvėreliai, kurie maitinasi kavos pupelėmis, tai vietiniai gyventojai renka jų kakučius, kuriuose yra nesuvirškintų kavos pupelių ir iš jų daro pačią geriausią kavą...chi-chi-chi“) kurį laiką atrodė juokinga, nes ironija ir stereotipo parodijavimas buvo neblogai suderinti. Beje, „kavos iš kakučio“ pavadinimas tuojau pat prilipo kavai, kuria Menų spaustuvės fojė buvo vaišinami žiūrovai. Nevykusi rėmėjų reklama.

       Už abiejų atlikėjų nugaros matėme taikliai prie temos priderintą scenografės Rūtos Lečaitės iš nuogų ir pusnuogių moterų nuotraukų sulipdytą sieną. Moterys nuotraukose buvo tik „mėsa“ – kojos, sėdmenys, krūtys, dailūs bereikšmiai išpuoselėti veidai. Šių nuotraukų fone dvi tauškalės akivaizdžiai demonstravo, kad už gražaus kiauto slepiasi tik proto užuominos.

       Staiga, be jokio ryšio su ką tik žertais žodžių srautais, abi pleputės pabandė „užmegzti“ kontaktą su žiūrovais, prisistatydamos „auksinėmis žuvelėmis“ ir žadėdamos išpildyti jų norus – tapti tuo, ko užsimanys žiūrovas. Čia buvo galima laukti įdomesnių improvizacijų ir dar vienos dozės humoro, tačiau netikėtai abi šokėjos nuėjo kitu keliu: bet kokiam prašymui („nauji metai“, „undinėlės“) jos pateikė jau iš anksto parengtas „paruoštukes“ – iki koktumo primityvius šokelius, kuriuos irgi, matyt, reikėjo priimti kaip ironiją (pvz., išgėrusių ir įsilinksminusių panelių šokiai). Tai buvo galima įvertinti kaip tam tikrą originalumo pliurptelėjimą (negaliu vadinti tai „pliūpsniu“), nes dviejų gerų, įdomių šokėjų negrabiai šokamas valsas ar keistoka tango parodija kėlė veikiau nemalonią nuostabą nei juoką.

       Nuo tos akimirkos ėmė atrodyti, kad abi choreografės išsikvėpė, ir spektaklis ėmė gesti. Tampydamosi lyg ištiktos raumenų traukulio priepuolio Urbietytė ir Ramanauskaitė išsinėrė iš savo spalvingų suknelių ir liko kūno spalvos glaustinukėmis. Tai buvo tarsi noras apnuoginti savo sielą, parodyti, kad iš tiesų moteris yra visai ne tokia, kad po tos stereotipo sukurtos patarškos kiautu yra jautri, protinga, tik to paties stereotipo kankinama moteris. Noras buvo suprantamas, bet jo pateikimo forma – suprimityvinta iki standartinės klišės.

       Spektaklis ėmė byrėti. Tarp keistų judesių kakofonijos (negalėčiau pavadinti to šokiu net labai išplėtusi šio termino ribas), glaustymosi prie nuotraukomis dekoruotos pertvaros buvo įterpiamos vaikystės prisiminimų nuotrupos, dainelės „Žibuoklėm pražydę...“ bliovimas, frazė „aš noriu sisiuko...“ (reakcija iš salės: „aš irgi“). Ironijos, humoro neliko nė užuominos, rimtesnių prasmių – irgi. Kartais atrodė, kad ir pačios kūrėjos/atlikėjos nelabai suvokia, ką jos čia veikia, tik pasiduodamos savo pačių choreografijai (ar režisūrai?), jos trūks plyš stengėsi atlikti visus suplanuotus veiksmus ir pasakyti visus išmoktus žodžius.

       Bežiūrint ir jau besigailint kūrėjų kilo mintis, kad greičiausiai temą joms padiktavo informacija iš šono – gal televizijos laidos, gal periodikos straipsniai, o gal susidūrimai su kokiomis nors feministiškai nusiteikusiomis damomis, tačiau tikrai ne asmeninė patirtis. O jei kokia asmeninė nuoskauda kada ir užgavo širdį, kūrėjoms pritrūko gebėjimų tą asmeniškumą paversti kažkuo bendresniu, kas „užkabintų“ ir žiūrovą, priverstų jį stoti vienoj ar kitoj barikadų pusėj.

       Spektaklio pabaiga, kurioje jau laukiau moralo, buvo nei šiokia, nei tokia – tarsi pavaidinusios ir pašokusios sutartą laiką atlikėjos būtų tiesiog pasitraukusios. Liko klausimas – tarp ko vyko dialogai? Tarp kūrėjų/atlikėjų? Tada žiūrovai joms tikrai buvo nereikalingi. Šia prasme „Dialogai“ veikiau panėšėjo į pašniurkščiojimą kolegės petin ir tokio pat pašniurkščiojimo, kaip atsako, laukimą.

       Tarp žiūrovų ir kūrėjų dialogo tikrai nebuvo – vienos veikė scenoje, kiti pasyviai tą vyksmą stebėjo. Tarp užgautos moters savimonės ir visuomenės? Atrodo, kad choreografės tokių plačių siekių net ir neturėjo. Tarp stereotipo ir realybės? Tarp feminisčių ir maskulinistų?

       Įžiūrėjau tik vieną dialogą – tarp kūrėjos ir atlikėjos tame pačiame asmenyje. Viena labai norėjo šokti, kita labai norėjo kurti. Bet, atrodo, kad kurti norėjo šokėja, o šokti – kūrėja. Tad kiekviena dirbo ne savo darbą, tačiau puikiai sutarė. Jau geriau būtų buvęs monologas.

   Vita Mozūraitė