Liepos 10 d. nuo leukemijos mirė Roland‘as Petit (Rolanas Peti, g. 1924) – vienas garsiausių prancūzų neoklasikos choreografų. Jam buvo 87 (http://www.roland-petit.fr/).

       Petit gimė Paryžiaus priemiestyje Vilemomblyje. Jo tėvas buvo restorano savininkas, o italė motina kiek vėliau įkūrė parduotuvę „Repetto“, gaminusią ir prekiavusią baleto bateliais ir šokio apranga. Nuo mažumės Petit domėjosi šokiu, todėl, kai jam suėjo 9, tėvai nuvedė berniuką į Paryžiaus operos baleto mokyklą. 1940 m. jis tapo šio teatro kordebaleto šokėju. Tarp jo mokytojų buvo ir garsusis Serge‘as Lifare‘as  (Seržas Lifaras).

       II pasaulinio karo metai Paryžiuje buvo sunkūs, tačiau Petit tėvų restorane lankėsi daugelis to meto menininkų – rašytojas, dizaineris, kino režisierius Jeanas Cocteau (Žanas Kokto), kompozitorius Henri Sauguet (Anri Sažė), dailininkė Marie Laurencin (Mari Lorensin), šokėjai Natalija  Gončarova ir Michailas Larionovas, dirbę Sergejaus Diagilevo trupėje. Susitikimai su šiais menininkais išugdė Petit įsitikinimą, kad tik scenografo, libretisto ir kompozitoriaus bendradarbiavimas gali padėti tinkamai įgyvendinti choreografo vizijas.

       Pirmąsyk kurti choreografiją jis pabandė būdamas 16 metų, bet, nepaisant jam pranašaujamos karjeros Operos baleto trupėje, jis suprato, kad hierarchinė sistema ir nuolatinis trupės komandavimas – ne jam. Būdamas 20-ies, Petit paliko trupę. Sarah‘os Bernhardt (Saros Bernar) teatre jis ėmė organizuoti choreografijos vakarus, kuriuose rodydavo savo kūrinius, o 1945 m. su finansine tėvo pagalba šio teatro trupės pagrindu įkūrė Eliziejaus laukų baleto trupę (Ballets des Champs-Élysées). Su šia trupe choreografas dirbo trejus metus, 1946 m. sukūrė jai vieną iš žinomiausių savo choreografinių spektaklių „Jaunuolis ir mirtis“ (http://www.youtube.com/watch?v=sYlWPLTrucA), kuriame šoko garsiausi to meto baleto šokėjai Jeanas Babilée (Žanas Babile)ir Nathalie Philippart (Natali Filipart). Ir nors vėliau Jaunuolio vaidmenį atliko ir Rudolfas Nurejevas, ir Michailas Baryšnikovas, tačiau nuolat buvo tvirtinama, kad niekas nenurungė pirmojo atlikėjo.

       Jau tuomet Petit garsėjo kaip kūrėjas, gebantis atskleisti netikėtas atlikėjo charakterio ir artistiškumo briaunas, leidžiančias jam netikėtai sužėrėti naujose situacijose. Taip 1949 m. jo dėka nelauktai sensaciją sukėlė spektaklyje „Carmen“ (http://www.youtube.com/watch?v=M5JFfSQ9hM4&feature=related) protagonistės vaidmenį atlikusi šokėja Renée "Zizi" Jeanmaire (Renė Zizi Žanmar), scenoje pasirodžiusi berniokiška šukuosena, pabrėžusia erotizmu žibantį žvilgsnį. Ją gerai pažinoję žiūrovai negalėjo patikėti, kad scenoje mato žinomą klasikinę baleriną. Pats Petit spektaklyje atliko dono Chose vaidmenį, o po penkerių metų jiedu su Zizi susituokė.

       Kai Petit vadovaujamas Eliziejaus laukų baletas pasirodė Londone 1946 m., jis tiesiog sukėlė sprogimą – taip smarkiai trupės elegancija, entuziazmas, šokio technika, spektaklių režisūra, prašmatnios ir originalios dekoracijos skyrėsi nuo Britanijoje karaliavusio santūraus šokio. Trupės pažiba buvo vyrai – pats Petit ir Babilée.

       1948 m. Petit įkūrė Paryžiaus baletą (Ballets de Paris), kuris itin daug gastroliavo visame pasaulyje. Jau pirmąjį sezoną choreografas pakvietė dirbti kartu garsią baleriną Margot Fonteyn (Margo Fontein) ir sumaniai atskleidė jos jausmingumą, nustebinusį seniai baleriną pažinojusius žiūrovus. Su Fonteyn choreografas artimai bendravo iki pat jos mirties 1991 m.

       Po “Carmen” pasisekimo Petit and Jeanmaire išvyko į Holivudą, kur jis kūrė choreografiją filmams, tačiau po ketverių metų grįžo į Paryžių. Čia jis 1956-1959 m. vadovavo Paryžiaus baleto reviu (La Révue des Ballets de Paris) trupei, kūrė choreografiją prancūzų režisierių filmuose. Būdami neišskiriama pora, Petit ir Jeanmaire atstovavo aukščiausiai Paryžiaus madai, traukė visų akį savo išskirtinai elegantiška apranga, kurią jiems kūrė Yves Saint Laurenas (Yvas Sen Lorenas). Tačiau spektakliuose Petit sau skyrė groteskiškus „negražiųjų“ vaidmenis – Vilkžmogio („Vilkas“, 1953; http://www.youtube.com/watch?v=EsHYBZRmWOY&feature=related ), Sirano („Sirano de Beržerakas‘, 1959), Kvazimodo („Paryžiaus katedra“, 1965; http://www.youtube.com/watch?v=CgfrX0OarwY&feature=related; http://www.youtube.com/watch?v=I_L02etQq38&feature=related).

       Petit sukūrė kelis sėkmės sulaukusius reviu spektaklius, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko jo žmona, o kelerius metus jie abu vadovavo Paryžiaus kazino. Trumpai pabuvęs paryžiaus operos direktoriumi, 1972 m. Petit buvo pakviestas vadovauti municipalinei Marselio baleto trupei ir jos meno vadovu išdirbo 26 metus. Pirmasis trupei sukurtas baletas buvo „Pink Floid Siena“ (http://www.youtube.com/watch?v=s6QyxGdsSlo&feature=related). Jis ne tik sukūrė daugybę choreografijos spektaklių ir kompozicijų trupės šokėjams, bet apskritai pakėlė trupės lygį, kas leido Marselio baletui tapti nacionaline trupe su sava baleto mokykla.

       1998 m. pasitraukęs iš Marselio baleto jis nuvylė naujus pretendentus į trupės vadovo vietą, uždrausdamas jai rodyti visus savo sukurtus spektaklius. Apsigyvenęs Šveicarijoje, Petit pradėjo važinėti į didžiausius pasaulio baleto teatrus (Paryžiuje, Tokijuje, Maskvoje (http://www.youtube.com/watch?v=uc4RWyqIMbI), Sankt-Peterburge , Pietų Afrikoje, Italijoje, Kinijoje), kurti naujus ir perstatinėti senuosius savo baletus.

       Choreografas bendradarbiavo su daugybe garsiausių savo laikmečio choreografų bei šokėjų, visą gyvenimą tobulino savo kūrybinį stilių, liko nepralenkiamu duetų kūrėju ir nors statė daugiausiai siužetinius šokio spektaklius, tačiau ir keli jo sukurti abstraktūs baletai taip pat sulaukė pasisekimo. Kordebaleto trupėse jis surasdavo talentingiausius šokėjus ir skirdavo jiems geriausius vaidmenis, sutelkdavo trupes vieningam darbui. Nuo 1942 iki 2008 m. R.Petit sukūrė 176 choreografinius kūrinius.

       Gavęs daugybę apdovanojimų, Petit tapo Komandoro ordino „Už nuopelnus“ ir Garbės legiono ordino kavalieriumi, 1993 m. išleido autobiografinę knygą „Aš šokau bangose“. Mirtis jį užklupo besirengiant jo kūrinių programos repeticijoms Londone, kur buvo rengiamasi parodyti ir jį išgarsinusią „Carmen“ (http://www.youtube.com/watch?v=PBwAbrB8R0E).

(parengta pagal Judith Cruickshank straipsnį “The Guardian” ir kt. interneto šaltinius)