Kauno šokio teatro "Aura" spektaklio „Medėjos“ reklaminė kampanija buvo taip aktyviai išsukta įvairiuose žiniasklaidos kanaluose, kad neliko nieko kita, kaip laukti premjeros, tikintis žadėtojo sprogimo. Būkime teisingi – kažkur lyg ir buvo girdėti poškėjimas.

       Choreografė Birutė Letukaitė sakosi buvusi įkvėpta Euripido užrašyto mito apie Medėją, kuri nužudė savo vaikus. Šį Antikos mitą B.Letukaitė siekia pateikti šiuolaikiniame kontekste, kur gausu vaikžudžių motinų ir abortų. Išplėšti iš mito vieną sceną, neatsižvelgiant į kontekstą, jau pavojinga. Dar pavojingiau užsimoti kalbėti ir taip dažnai eskaluojama tema. Tačiau kūrybinei komandai drąsos, kaip įsitikinsime, netrūksta. Tik ar šiuo atveju verta rizikuoti?

       Šokio (ir muzikos) spektaklis sudarytas iš dviejų dalių: Antikinio mito simbolinio prikėlimo ir šiandienos aktualijų vizualizavimo. Įdomu tai, kad mitinė Medėja (sopranas Skaidra Jančaitė) įsiterpia į šiuolaikinių moterų ir vyrų šokio scenas, o abiejuose laikmečiuose figūruoja tie patys simboliai (kūdikėlių-lėlyčių figūrėlės, ryškiai raudonas apšvietimas). Tokiu būdu moters situacija universalizuojama, peržengiant laiko ir erdvės ribas.

       Tačiau kalbant apie spektaklio simbolikos relevantiškumą, derėtų suabejoti, ar simboliai nėra pernelyg supaprastinti. Šliūkštelėtas raudonas „kraujas“, prie juosmens pririšti, o vėliau nuplėšiami kūdikėliai ir baltai vilkintys vaikai angelėlių veideliais – visa tai gal ir paveiku, tačiau lygiai tokia pat paveiki yra socialinė reklama apie neprisegtus saugos diržus ar viršijamą greitį. Ar supurtyti žiūrovą jau reiškia sukurti meno kūrinį?

       Maža to, spektaklio kūrėjai balansuoja ties sakralumo (mitas, vaikai) ir gašlumo riba. Deja, dažniau persvarą ima pastarasis. Šokantys vyrai ir moterys, vilkį kūno spalvos triko, judesiu išpasakoja tiek, kad net nuogiausias žmogus neparodytų: čia ir masinis poravimosi šokis, ir stilizuotas lytinis aktas, ir prievartavimo iliustracija šokiu. Nepamirškime ir ekspresyvios muzikos (Antanas Jansenka), kuri, nors būdama įspūdinga ir kokybiška, yra leidžiama gerokai garsiau, nei būtina. Summa summarum – stresas ausims ir akims. Paveiku, nesiginčysiu, tačiau kur estetika?

       Ir netiesa, kad atėjus į socialiai angažuotą spektaklį, tikėtis estetikos triumfo yra snobiška. Juolab, kad „Aura“ yra tas kolektyvas, iš kurio galima ne tik tikėtis, bet ir reikalauti: šokėjų lankstumas, plastika ir technika daro juos puikia medžiaga bet kokiam choreografiniam lipdiniui, o ekspresija ir laisvumas suteikia to mistinio „šarmo“. Todėl šiek tiek apmaudu, kai talentingi šokėjai draskosi stilizuotose orgijose, o vyrai ekspresiją reiškia eunuchų balsais apraudodami mirusį kūdikį.

       Tiesa, dar šiek tiek apie lyčių vaidmenis. Spektaklio pradžioje vyriškam pradui reiškiantis kaip taikingai ir brandžiai atsvarai moteriškai beprotybei, ima kirbėti mintis, kad galbūt B.Letukaitei „Medėjose“ pavyks šiek tiek pakoreguoti stereotipinį vyro-eržilo įvaizdį. Tačiau pradžioje jautriai ir subtiliai nuplovę kūdikių kraują nuo Medėjos rankų, spektakliui persiritus į antrą dalį vyrai pavirsta dauginimosi ir prievartos mašinomis. Lyg staiga būtų prisiminę savo socialinį vaidmenį, lyg atsitokėję, jog šiame spektaklyje jiems skirtas tranų vaidmuo.

       Ar tai reiškia, kad Antikos vyrai buvę jautresni už mūsiškius? Vargu, juolab, kad perpynus šiandieną su mitiniu erdvėlaikiu, pastarasis taip numelioruojamas, kad kalbėti apie anų laikų vyrus, moteris, šlovę ir nuopuolį tampa beprasmiška. Upės srūva pas mus, todėl belieka kalbėti apie vaikžudes motinas ir abortus. Dar kartelį. Gal kas išgirs.

Daina Habdankaitė

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos