Auksinės užuolaidos, maistu nukrautas stalas, kabantis tuščias paveikslo rėmas, pretenzingas šviestuvas, penki jau „pakalę“ jaunuoliai ir pedantiškai tiksliais judesiais stalą tvarkantis „oficiantas“ – scenovaizdis iš naujausio Gyčio Ivanausko teatro šokio spektaklio „Premjera“. Perskaičiusi kelis šio aktoriaus-choreografo-šokėjo interviu turėjau suprasti, kad scenoje vaizduojamas ką tik įvykusios premjeros šventimas. Be šio paaiškinimo spektaklio eigoje buvo galima daug kartų pakeisti nuomonę dėl pagrindinės jo minties – nuo lesbiečių ir gėjų vakarėlio iki nuobodžiaujančių apsirūkusių aristokratijos atžalų pasilinksminimo. Paskutiniąją idėją labai sustiprino spektaklio pradžioje į sceną įgriuvęs raudonais aukštakulniais apsiavęs baltas zuikis (netrukus jis nusimetė kombinezoną ir virto vienu iš vakarėlio dalyvių) ir pabaigoje nuograužas nuo stalo rinkusi voveraitė. Ar tai buvo premjeros dalyviai, nespėję nusirengti kostiumų, ar tik premjeros dalyvių haliucinacijos?

       Spektaklio choreografiją sukūrė jauna kroatų choreografė Sanja Tropp Frühwald, o režisūrą – įtariu – G.Ivanauskas, nes kitaip nežinau, kaip paaiškinti jo spektaklių „Raudonos kurpaitės“ ir „8 m²“ veikėjų – zuikio ir voveraitės – atsiradimą. Nebent choreografė taip pat matė šiuos spektaklius ir, susižavėjusi jais, nutarė pasidalinti spektaklio kūrėjos garbe su ją į savo teatrą pasikvietusiu G.Ivanausku.

       Į „Premjerą“ verta pažvelgti iš dviejų pusių – lietuviškosios ir Vakarų Europos. Lietuvos šiuolaikinio scenai šis spektaklis – ganėtinai naujoviškas. Jis nėra taip tvarkingai surikiuotas, kaip įprasta Lietuvos choreografams, jame daug vidinės laisvės ir spontaniškumo, netikėtų momentų ir atradimų. Spektaklyje nėra vientiso siužeto (retame vakarėlyje apskritai yra apibrėžtas siužetas), bet jis ir nėra vien tik surikiuotų savo pradžią ir pabaigą turinčių epizodų rinkinys, toks būdingas tam pačiam G.Ivanauskui. Atrodo, kad choreografė užsimojo ir žiebė iš peties, intuityviai kurdama atskiras mizanscenas, laisvai atsikvėpdama, nepaisydama jokių taisyklių ir net nesistengdama laikytis jokios veiksmo logikos.

       Būtent šis – „laukiniškumo“ – principas leido spektaklio atlikėjams surasti naujų spalvų savyje, atsiskleisti nauju rakursu. Kiekvienam teko „čia ir dabar“ staiga išnirti iš beveidžio gan pilko būrelio, laikinai tapti kažkuo konkrečiu ir vėl panirti į pilkumą. Itin nustebino Agnė Ramanauskaitė, neatpažįstama, išlaisvėjusi, panaši į netikėtai suaugusiųjų pasaulin patekusią paauglę, kuri pirmąsyk suvokė, jog kelio atgal nebėra ir ji – taip pat suaugusioji. Tarsi jaunutė aktorė, pirmąsyk vaidinusi su primadonomis, ji bando įprasminti savo pasirodymą ir matuojasi tuščią paveikslo rėmą tarsi naują gyvenimo būdą.

       Visuomet mąsliai drąsi, santūraus brandžios moters viliokiškumo savyje turinti Brigita Urbietytė „Premjeroje“ pasirodė berniokiškai įžūli, „kieta“ šiuolaikinė mergiotė, provokuojančiu bučiniu sujaukianti A.Ramanauskaitės herojės savęs pažinimo procesą. Nežinau, kiek ir ko šiai atlikėjai padiktavo choreografė, tačiau santūrumo kiautą B.Urbietytė nusimetė tiesiog su traškesiu, atskleisdama spalvingesnį savo kaip artistės, o ne šokėjos pradą.

       Paulius Tamolė atrodė tebevaidinantis personažą iš savo paties režisuoto magistro darbo- mono spektaklio „Vieno žmogaus istorija“. Tos pačios intonacijos, panašus judėjimas, tas pats kalbos stilius... Kažkur pradingo jo vyriška plastika, seksualiu paslaptingumu dvelkę judesiai. Nieko naujo ir įdomaus ir smarkiai nutolę nuo ryškių jo vaidmenų Airos Naginevičiūtės ir Agniaus Jankevičiaus spektakliuose.  

       Visiškais beveidžiais spektaklyje pasirodė Naglis Bierancas ir Ieva Šimukauskienė. Jų personažai buvo tarsi vėliau įterpti į jau surikiuotą veiksmą ir kartais atrodė, jog choreografė (ir galbūt režisierius) ilgokai laužė galvą, ką gi veikti šiai porelei. Jie balansavo ant stiklinių, gargaliavo pilnomis vandens burnomis ir retkarčiais sinchroniškai judėdavo su kitais veikėjais, bet niekaip organiškai neįsiliedavo į aplinką.

       Įdomus šiame spektaklyje pasirodė Evaldas Taujanskis – ne vidumi, bet išore. Choreografė puikiai pritaikė jo sausą, tikslų judesį, kurį buvo galima pastebėti ir G.Ivanausko spektakliuose, ir kiek naivoką išvaizdą. Jei šis atlikėjas iki pat spektaklio pabaigos taip ir būtų likęs „pilkuoju kardinolu“, kuris serviruodamas stalą daro įtaką veikėjų veiksmams ir tokiu būdu suka visą siužetą, jis būtų palikęs gerokai ryškesnį įspūdį. Tačiau, kaip teko skaityti vienoje humoreskoje apie teatrą, E.Taujanskis „Premjeroje“ buvo „paskutinės karvės kojos, trokštančios tapti pirmosiomis“. Jis greit perėjo į kitą „būvį“, įsipynė į siužetą kaip lygiavertis veikėjas, kažkur išbarstė savo įvaizdį ir tapo tik vienu iš šešių veikėjų.

       Spektaklio eiga buvo labai „banguojanti“ – kaskart, kai pakvipdavo atskiro epizodo kulminacija, kūrėjai atsitraukdavo, veiksmas sulėtėdavo, prarasdavo ritmą ir imdavo tįsti lyg suminkštėjęs plastilinas. Kelis kartus prikaustęs dėmesį jis lygiai taip pat imdavo ir migdyti. Veikėjai rėždavo kalbas, labai tinkančias švenčiant premjerą –apie nesuprastą sielą, netikėtą savęs atradimą ir panašias banalybes, kurias kiekvienas atrandame iš naujo. Tik neaišku, kas jas atrado šįsyk – atlikėjai ar kūrėjai.

       Visas spektaklis buvo panašus į tuščią paveikslo rėmą, kurį vis užvaldydavo kuris nors ir personažų ir tuojau pat imdavo deklamuoti. Rėmas buvo puošnus, paauksuotas. Ir tuščias.

       O dabar meskime žvilgsnį iš Vakarų pusės, Vakarų, kuriuose šiuolaikinio šokio ir apskritai modernizmo tradicijos gerokai senesnės nei Lietuvoje.

       Tai, kas vyko scenoje, buvo daug kartų matyta, išgyventa, sugromuliuota – sakytum choreografė sukaupė ištisą kolekciją kino filmų, dramos ir šokio spektaklių epizodų. Žinoma, šiais nevaldomų informacijos srautų laikais net idėjos sklando ore, ir jas vienu metu nugriebia keli kūrėjai. Tačiau būtent dėl to reikia intensyviai domėtis aplinkos vyksmais ir ieškoti savyje originalumo, asmeniškumo. Dabar gi po sceną laigė Federico Fellinio, Marco Ferrerio, Ettorės Scolos, Pinos Bausch, Toulos Limnaios, Johano Kresniko ir kitų menininkų kūrinių personažai, o maistu nukrautas stalas apskritai tampa jau smarkiai nuvalkiotu scenografijos atributu, kurio baigtis – ant scenos grindų ir personažų kostiumų išdrabstyti valgių gabalai ir trupiniai (priklausomai nuo spektaklio biudžeto).

       Spektaklio scenografiją kūrė abu kartu – S.T. Frühwald ir G.Ivanauskas. Viskas būtų visai neblogai, jei ne beskonės auksinės užuolaidos, gražiai vilnijančios, bet itin ryškiai disonuojančios su plastikiniais gėrimų buteliais ir kai kuriais kostiumais. Eklektiškų kostiumų autorė – Karina Leontjeva. Tie kostiumai sukėlė ištisą minčių srautą – ėmiau spėlioti, apie ką gi buvo tas spektaklis, kurio premjerą šventė aktoriai, kas kokius personažus vaidino ir kodėl P.Tamolė  buvo aprengtas trikotažine „telniažka“, A.Ramanauskaitė – iškilminga šilko suknia, N.Bierancas – triušiu, o I.Šimukauskienė kažkokiu „gariūniniu“ blizgančiu balachonu.

       Manau, spektaklis galėjo patikti ne itin daug užsienio šalių ( o gal ir Lietuvos) šiuolaikinio šokio kūrinių mačiusiems žiūrovams. Neturint patirties daugelis spektaklio idėjų galėjo pasirodyti labai originalios. Nuvilti galėjo pasijusti G.Ivanausko šokio spektaklių stiliaus mėgėjai, nes šis spektaklis – visiškai kitokio stiliaus, patempiantis visą GI teatrą aukštyn.

       Bet svarbiausia – Frühwald ir Ivanausko „Premjera“ galėtų tapti tikrai geru, nors ir nedidelės galios sprogstamuoju užtaisu, išmušančiu kai kuriuos klasikais betampančius Lietuvos choreografus iš gerokai pratapnoto kelio.

Vita Mozūraitė