„Stiklo sodai“. Šokio spektaklis. PREMJERA

Sausio 07 d. 19:00. Menų spaustuvė, Juodoji salė ( Šiltadaržio 6, Vilnius).

Sausio 08 d. 19:00. Menų spaustuvė, Juodoji salė ( Šiltadaržio 6, Vilnius).

Režisūra ir choreografija – Aira Naginevičiūtė
Muzika: cutthroats, Anna Maria Hefele, The Church Universal and Triumphant, Ludwig van Beethoven
Scenografija – Arūnas Adomaitis
Kostiumai – Laura Darbutaitė
Šviesos – Vilius Vilutis
Šokis: Rūta Butkus, Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Valentinas Novopolskis, Erika Vizbaraitė.
Vadyba: Gintarė Margytė, Deimantė Gaidauskaitė
Ledo skulptūros – Mindaugas Tendziagolskis
Sodas – tai jungtis tarp gyvenimo ir mirties. Sodas savaime gali būti religija, nes jis moko mus gilių psichologinių ir dvasinių tiesų. Kas gali atsitikti sodui, gali atsitikti sielai ir sąmonei – per daug vandens, per mažai vandens, parazitai, kaitra, audra, potvynis, invazijos, stebuklai, mirtis, atgimimas, dovana, išgijimas… Sode mes sodiname, skiname, užkasame. Mes džioviname sėklas, jas sėjame, prižiūrime, kad dygtų. (…)
Sodas – tai meditacijos vieta, kurioje pripažįstame, kad kažkam atėjo laikas mirti. Sode matome, kad atėjo laikas sėti, dygti, brandinti vaisius ir išnykti. Sode galima pajausti, kaip visa gamta įkvepia gyvybę ir iškvepia mirtį.
Clarissa Pinkola Estes
Choreografės Airos Naginevičiūtės „Stiklo sodai“ – tai judančių vaizdų spektaklis apie būties trapumą ir tvarumą, kuris užgimsta nesibaigiančiame gyvybės cikle. Du pasauliai – dangaus ir žemės, gyvybės ir amžinybės – egzistuoja vienas greta kito, vienas kitą papildydami. Juos skirianti riba – nematoma, tačiau jaučiama. Ta riba – tarsi stiklas. Ji apnuogina, bet saugo, ji skaidri, bet atskiria, švelni, bet galinti virsti aštriomis šukėmis.
Pasak A.Naginevičiūtės, „Stiklo sąvoka mums leidžia pajusti, ką reiškia būti šiapus ir anapus tuo pačiu metu. Jei atsisveikindamas su žmogumi, regi jį pro langą, supranti, kad jis ir čia, ir tuo pat metu – jau visai kitur. “ Stiklo sodas – tai pasaulis, egzistuojantis tarp šiapus ir anapus; tai gyvybė, kurią įkvepia negyva materija, ir negyva materija, kuri atsiranda iš gyvybės. Stiklas – be galo trapus ir dužus, tačiau tuo pačiu tai – medžiaga, kuri išlieka nesuirusi tūkstančius metų, kuri gali atgimti naujam gyvenimui, naujose formose.
Spektakliui apie būties skaidrumą ir trapumą choreografė Aira Naginevičiūtė subūrė ypatingą kūrybinę komandą – tai šokėjai-choreografai Rūta Butkus, Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Erika Vizbaraitė ir aktorius Valentinas Novopolskis. Kiekvienas šokėjų-aktorių kuriamas personažas – tai žmogus, brėžiantis savo gyvenimo kelio trajektoriją, vedančią pro vienus iš dviejų stiklo sode esančių vartų: gimties arba mirties.