Šių metų spalio 28 d. vakarą Kauno paveikslų galerijoje kamerinėje aplinkoje choreografas Johannesas Wielandas (Vokietija-JAV) pristatė kūrybinio bendradarbiavimo su brazilais broliais, graffiti stiliaus tapytojais, Os Gemeos (broliai dvyniai Otavio ir Gustavo Pandolfo) bei lietuvių šiuolaikinio šokio teatru „Aura“ savojo „aš“ paieškos interpretaciją šokiu. Kiek trumpiau nei valandą trunkančio performanso, pavadintu „Melancholijos dėžutė“, metu savo tapatybės, savęs suvokimo performavimas vyksta atskleidžiant melancholijos jausmo potyrio svarbą. Muzikai parinktų įrašų gausa bei atlikėjų įvairovė („The Andrews Sisters“, Ben Frost, „Radiohead“, Bert Kaempfert, Kate Bush ir kt.) sumanymo psichologizmui esminio poveikio nedarė. Tai deramai parinktas muzikinis fonas, dėkingas šokėjams, dalyviams, žiūrovams.

Švedų idėjų ir mokslo istorijos akademikė Karin Johannisson lietuvių kalba išleistoje 2011 m. knygoje „Melancholijos erdvės“ nagrinėja melancholijos sąvoką ir jos kitimą, kaip šis jausmas veikia žmogų, kaip vieno ar kito laikmečio visuomenė į jį reaguoja. K.Johannisson, prie melancholijos sampratos teorinės analizės prideda praktinius pavyzdžius, teigdama, kad F.Kafkos, R.M.Rilkes, M.Webberio, M.Prousto, „Nirvanos“ įkūrėjo K.Cobaino ir kt. patiriamas melancholijos jausmas, nors ir kiekvienu atveju individualus ir todėl unikalus bei paskirai nagrinėtinas gyvenamojo laikmečio kontekste, bet labiausiai (išskyrus meilės jausmą) paveikė šių žmonių kūrybą bei gyvenimą arba mirties pasirinkimą (K. Cobaino atveju melancholija –  savidestrukcinė). O apibūdinama melancholija pasitelkiant S. Freudo koncepciją – tai netektis, kai žmogus kažko netenka, bet nežino, kas tai yra. „Melancholijos dėžutės“ performanse choreografas J. Wielandas perteikia gryną S.Freudo melancholijos samprata, ir jos perteikimui pasitelkia savitą judesio kalbą, t.y. šiuolaikinį šokį, kai šokėjai pradeda šokti būdami atsilošę. Šokis šiame performanse buvo epizodinis. Kita vertus, žodis „performansas“ ir nusako trumpalaikius vaizdinius, atliekamus žiūrovų akivaizdoje, kurie nukreipti prieš institucionalizuotą kultūrą. Dažnai tenka aptikti, kad tai socialinis veiksmas, greičiau eksperimentas, praplečiantis įvairių meno atstovų bendradarbiavimo plotmę.

Choreografas J. Wielandas melancholijos jausmui pertelkti, nagrinėti, skirtingai nuo švedės mokslininkės K.Johannisson, pasirenka, scenografų požiūriu, itin kasdienę artimą aplinką ir personažus, su kuriais kiekvienas galėtų susitapatinti, taigi, siekiama perteikti kiekvieno mūsų patiriama būklę – melancholiją.

 „Melancholijos dėžutės“ meniniam apipavidalinimui arba scenografijai pasirinkta skulptūra – kambarys, kuris žiūrovui nėra toks artimas, kaip kad buvo siekiama. Greičiau tai eklektiškas apipavidalinimas, sukomponuotas iš kažkur parodose ar gyvenamosiose vietose matytų detalių, su lietuviškomis autorių pavardėmis, kalbančių apie lietuvišką tapatybę. Tačiau net nepasidomėta, kodėl vienokia ar kitokia detalė pavaizduota arba kodėl ji yra tose namuose, kokia jos istorija. Ir, sumetus tas detales į vieną patalpą, kambarys nebeprimena lietuviškojo močiutės kambario. Sunku kambarį pavadinti gyvenamu, sukeliančiu melancholijos pojūtį, o kambariui tapti stilizuotu arba kambariu-simboliu irgi trūksta išbaigtumo. Detalių perkrova užgožia tai, ką tomis detalėmis bei kambario visuma norima pasakyti, dar tiksliau, detalių perkrova iššaukia protestą dėl nešvaros ir savotiško apsileidimo arba inspiruoja esančių daiktų kritinę analizę. Tiesa, socialiniame tinklapyje buvo prašoma sunešti spektakliui „Melancholijos dėžutė“ įvairių niekučių/menkniekių. Tačiau kalbu apie didesnių detalių komponavimą – lubas, lemputę, kabančius medžiaginius kilimus, lagaminus, radijo imtuvus,  apkrautas lentynas. Kambario laikmetis nenusakomas. Nors žmogaus, išgyvenančio melancholiją, būsenos atvaizdavimui pasirinkta kambario metafora nėra originali, tačiau labai dėkinga žiūrovui dėl savo atpažįstamumo. O kambarį sumažinti iki spalvotos dėžutės – labai taiklu. Ir visgi, manau, Os Gemeos melancholijos sampratos, t.y. turinio, neperprato.

Pasirodyme dalyvavo ne vien tik šokio profesionalai, bet ir sėdintys salėje žiūrovai. Šalia teatro „Aura“ šokėjų Gotautės Kalmatavičiūtės, Rūtos Lelytės, Evangelos Poulinas, Manto Stabačinsko, galima būtų dar pridėti kelis ar net keliolika atlikėjų. Jis ir kitus savo pasirodymus pristato nurodydamas pirmiausia jų pavadinimą, premjeros metus, trukmę, aktorių, šokėjų skaičių bei atlikėjų skaičių. „Melancholijos dėžutėje“ žiūrovai buvo kviečiami pasėdėti kambaryje-dėžutėje, šalia jos arba pasisukti porų šokyje. Tačiau gal sėdimos pozicijos pakeitimas arba sukimasis aplink ašį poroje su savo partneriu ir buvo smagus tame dalyvavusiems, visgi žvilgsnį labiausiai traukė profesionalūs šokėjai. Šokis prasidėjo šokėjams judant atsilošus ir taip tęsėsi. Merginų povyza priminė lėles.

O kalbėjo pagrindiniai veikėjai apie tai, kad praeityje jie tebuvo juos supusios aplinkos bei laikmečio marionetės. Tačiau scenoje buvę šokėjų stumdomi žiūrovai bylojo, kad tai ne autentiškas momentas, o tik simuliacija. Laiko neatsuksi, gali tik simuliuoti praeitį, bet faktų, įvykusių tavajame gyvenime nepakeisi, alternatyviai nepasirinksi. Tačiau gali pasirinkti, kaip pateikti savo gyvenimą sau pačiam, kaip gyventi toliau. Išeitis iš melancholijos dėžutės yra. Kaip ir tai, kad šis performansas turi galimybę po koregavimų (scenografijos, šokėjų atidos judesiams) tapti spektakliu. Juolab, kad psichologizmas scenoje visuomet įdomu, o choreografo sumanymai drąsūs ir pakankamai originalūs.

                             Božena Gudalevič