Paskutiniąją sausio savaitę Menų spaustuvėje galėtume pavadinti „šokio savaite“ – nes nuo sausio 22 iki sausio 29 d. parodyti 7 šokio spektakliai. Tarp jų – ir reti svečiai Menų spaustuvėje – Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“, parodžiusi Agnijos Šeiko šokio spektaklį „Paikos mergaitės maldos“, Dovilės Binkauskaitės šokio spektaklį vaikams „Apkabinsiu tave“ ir neoficialią Artūro Šimonio šokio filmo „Pasaka“ premjerą.

       „Paikos mergaitės maldas“ jau matėme „Naujajame Baltijos šokyje 2010 m. pavasarį. Tuomet šis rafinuotos estetikos spektaklis, sukurtas pagal Arthuro Rimbaud poemą „Paika mergaitė“ ir Friedricho Nietzsches filosofiją, viso festivalio fone nuskambėjo itin ryškiai, ypač lyginat jį su lietuviškąja festivalio dalimi. Ištrauktas iš festivalio konteksto jis neprarado savo ypatingo išskirtinumo tarp paskutiniu metu lietuvių choreografų sukurtų šokio spektaklių.

       Imponavo choreografės pasiryžimas filosofiškai kalbėti apie moters pasaulį, remiantis ne tiek asmeninėmis patirtimis ar nusistovėjusiais stereotipais, kiek filosofija ir poezija, ne raudoti ar dūsauti, o teigti ir versti mastyti. Kokia gi ta moteris? Paslaptimi alsuojanti rami trapi būtybė, netikėtai apnuoginanti pykčio kalaviją, pratrūkstanti emocijų lavina (įspūdingas Aušros Krasauskaitės solo), nugalinti vien žvilgsniu (kas prilygs Beatai Molytei?), buitį poezija paverčianti matrona (A.Šeiko), kurios daugialypiškumą regi tik veidrodis... Suskaidžiusi spektaklį į atskiras trumpas dalis, choreografei suvaldė visą tą moters sielos protrūkį, neleisdama dominuoti nei vienai jos pusei, bet tuo pačiu metu kiekvienoje dalyje išryškindama vieną ar kitą abstrakčios moters bruožą kitų fone.

        Greta judesio pasirinktos išraiškos priemonės taip pat buvo netradicinės. Labai rafinuotam, santūriam judesiui netgi teko gal kiek mažesnis vaidmuo, nei įprasta šokio spektaklyje. Tam pasitarnavo ir ilgos sunkumo įspūdį sudarančios suknios, reikalaujančios atitinkamos povyzos ir gestikuliacijos. Kiekviena šokėja turėjo puikią galimybę atsiskleisti, įkūnydama vienus ar kitus moters bruožus, gal tik pati A.Šeiko liko šiek tiek šešėlyje, daugiau dėmesio skirdama A.Krasauskaitei ir B.Molytei. Pastarosios personažas alsavo branda ir ramybe, tuo tarpu A.Krasauskaitės – jaunyste ir emocionalumu.

D.Matvejevo nuotr.     

Spektaklis nebuvo dinamiškas, jį žiūrėti reikėjo susikaupimo, net meditatyvios nuotaikos. Vietomis, atrodė, kad ir pačios šokėjos pasiduodavo tai meditatyviai nuotaikai – retkarčiais joms pritrūkdavo dinamikos, jėgos (scena su kardais), vientisesnio perėjimo nuo judesio prie judesio, nuo vienos scenos prie kitos.

       Daug didesnis semantinis svoris teko vizualiajai pusei, kuriai dirigavo scenografiją, kostiumus ir šviesas kūręs A.Šimonis. Suknios, kryžius primenantys kardai, rogės-veidrodis, trapus baltutėlis ąsotis, obuoliai – kiekvienas scenoje naudojamas daiktas savo daugiaprasmiškumu padėjo sukurti dar vieną moters įvaizdį, kurį kiekvienas žiūrovas galėjo suvokti pagal jo paties naudojamus kodus. Man kryžiai-kardai asocijavosi su Joana Arkiete ir šventosiomis moterimis, alebastro ąsotis – su švara ir tyrumu, rogės – su ilgesiu ir laisvės troškimu, veidrodis – su bandymu suvokti save, obuoliai – su gundymu. Bet choreografė neprimetė šių reikšmių, ji kūrė situacijas, kuriose vienos ar kitos scenografijos detalės įgaudavo specifinę reikšmę.

       Atskirai reikėtų paminėti A.Šimonio sukurtą scenos apšvietimą, kuris privertė visiškai netikėtai „suskambėti“ ir judesius, ir scenografiją. Dažnai dėl šviesos kritimo, atskirų elementų išskyrimo šviesos srautais scenos vaizdai primindavo olandų dailininkų – Vermeerio ar Rembrandto – paveikslų fragmentus.

       Nesiimi vertinti kito A.Šimonio darbo, parodyto iš karto po „Paikos mergaitės maldų“ – šokio filmo „Pasaka“. Šokio filmų kūrėjų Lietuvoje neturime, kol kas tai tik atskirų entuziastų bandymai. Nespalvotoje „Pasakoje“ matome ir besiblaškančią Merginą – A.Krasauskaitę, ir būrelį kažką įnirtingai piestose grūdančių „tetulių“, ir tiesiog atskirų detalių, objektų junginius, akcentuojant formas, bandant kurti grėsmingą atmosferą, „paskanintą“ humoro lašeliais. Čia „šoka“ ne tik paprastučius judesius, išreiškiančius jos vidines emocijas, daranti mergina (choreografė A.Šeiko), bet ir namų fragmentai, daiktai. Bandymas man pasirodė įdomus, tačiau pasigedau filme ašies, ant kurios būtų galima suverti atskirus dėmesį traukusius elementus.

       Vaikams skirtas spektakliukas „Apkabinsiu tave“ pasirodė esąs linksmas, gyvas, pritaikytas mažiesiems žiūrovams – maždaug iki 10 metų. Tokių profesionalių šiuolaikinio šokio spektaklių vis dar stokojame, nes įprasta, kad vaikams šoka vaikai. Choreografė Dovilė Binkauskaitė sumanė papasakoti jiems paprastutę istoriją apie mažo žmogučio atsiradimą ir rankučių svarbą jo gyvenime. Rankomis galime apkabinti, paglostyti, paploti, pasisveikinti...Juokingi personažai, aprengti ryškiais mėlynais ir geltonais fantastiniais kostiumais traukė dėmesį.. Kiekvienam buvo surasti savi bruožai: švelni Mama – A.Šeiko, gaivališku humoru trykštantis, kiek naivokas Tėtė – Petras Lisauskas, žiopliukas Sūnus – Darius Berulis, mažylė Dukrelė-geltonas kamuoliukas – Inga Kuznecova. Nesudėtingi judesiai, labiau pantomimą nei šokį primenanti choreografija buvo pritaikyta mažiesiems žiūrovams, o atlikėjų bendravimas su jais tiek žodžiais, tiek žvilgsniais, tiek ir judesiais neleido nuslūgti dėmesiui.

       Dvi dienos su Klaipėdos šiuolaikinio šokio kūrėjais buvo įdomios, o jei prisiminsime „Naujajame arabeske‘2010“ rodytus Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentų šiuolaikinio šokio darbus, tai belieka viltis, kad pajūrio choreografai ir toliau nenurims.

Vita Mozūraitė