Prieškalėdinis Berlynas mane pasitiko ne tik spalvingomis mugėmis ir žmonių miniomis aplink didesnius prekybos centrus, bet ir nemaloniu šaltuku, kuriam pasirengęs buvo tik retas berlynietis. Metro vagonuose netrūko jaunimėlio mėlstelėjusiais veidais, apsiavusio lengvais bateliais, apsirengusi trumpa striukele, kurie, spaudžiant 14 laipsnių šaltukui, ne itin padėjo sušilti.

       Berlyno atstumai – ne Vilniaus, todėl kiekvienas teatras, kurį nuo metro ar autobuso sustojimo pasiekdavau ganėtinai sušalusi, atrodė ne tik meno šventovė, bet ir maloni šilumos oazė. Tiesa, šventovę gal labiausiai priminė Berlyno operos ir baleto teatro pastatas, su kolonomis ir plačiais laiptais, trijų aukštų balkonais ir žėrinčiu sietynu palubyje, didelėmis spalvotomis šokėjų ir dainininkų nuotraukomis lenktuose koridoriuose. Būtent tokiame teatre geriausia žiūrėti tikrą baletą, kur šokėjos pakyla ant puantų ar bent jau aukštų puspirščių, herojai spinduliuoja grožiu, o muzika padeda užmiršti, kad gatvėje tyko bjauri žvarba.

        Kiti du teatrai atrodė gerokai moderniškiau ir labiau atitiko šiuolaikinio šokio atmosferą, o Meg Stuart spektaklį „Ar gyvuliai rauda“ Volksbühne teatre Rozos Luxemburg aikštėje teko žiūrėti pusiaugulomis ant didelės šnarančio šieno prikimštos pagalvės. Prieš spektaklį dar suvalgiau sūrų berlynietišką riestainį, tad aikštės pavadinimas, šieno pagalvė ir riestainis kartu sudarė labai proletarišką vaizdą.

        Na o choreografo ir šokėjo Vidalo Bini‘o spektaklį žiūrėjome (be manęs dar 8 žiūrovai) vos ne pogrindiniame teatrėlyje-studijoje Dock 11, be galo panašiame į senąją Kišeninę Menų spaustuvės salę, tokiomis pat pilkomis sienomis ir net tuo pačiu keistoku dulkiu kvapu.

        Keturi pamatyti šokio spektakliai sudarė gan keistą seką, kuri visai neprastai atskleidė šiuolaikinio šokio spektrą – nuo šiuolaikinio baleto iki avangardo. Linkėčiau tokį spektrą pamatyti kiekvienam, skubančiam vertinti šiuolaikinį šokį pagal vieną pamatytą kūrinį.

 

       Gražu, saldu kaip du medu

 

        Nesu didelė italų choreografo Mauro Bigonzetti gerbėja, nors jo trupės „Aterbaletto“ koncertinė programa Vilniuje man patiko, o jo duetai pasirodė itin įdomūs. Bet spektaklį „Caravaggio“ apie XVI-XVII a. maištingą, trumpai gyvenusį italų dailininką Michelangelo Merisi da Caravaggio , kurį jis sukūrė Berlyno valstybinei baleto trupei, pamatyti norėjau dėl dviejų priežasčių – jame pagrindinį vaidmenį atliko Vladimiras Malachovas, kurio pirmąsias pergales tarptautiniuose konkursuose dar gerai atmenu, ir žaviuosi Caravaggio darbais. Jis išgarsėjo savo emocionalaus ir dramatiško realizmo paveikslais, o šviesos žaismas jo drobėse padarė didžiulę įtaką besirandančiai baroko tapybai. Caravaggio buvo karštakošis, lošikas ir audringų išgertuvių mėgėjas, tačiau talento ir greito bei atkaklaus darbo dėka jis niekuomet nestokojo globėjų. Ginčo metu nužudęs jaunuolį Caravaggio buvo priverstas bėgti iš Romos. Jis tapė kituose Italijos miestuose, kur taip pat greitai susirasdavo turtingų užsakovų ir lygiai taip pat greitai įsipainiodavo į triukšmingas istorijas. Sulaukęs 39 metų ir be galo ilgėdamasis Romos jis, nebodamas jam gresiančios mirties bausmės, patraukė į šį miestą ir nepasiekęs jo mirė nuo karštinės. Beveik iš karto po mirties jis buvo užmirštas ir vėl iš naujo atrastas tik XX a.

        Spektaklis „Caravaggio“ sukurtas pagal Claudio Monteverdi muziką, kurią spektakliui pritaikė Bruno Moretti. Trumpiausias spektaklio apibūdinimas – „gražu“, nes spektaklyje daug gražių puikiai šokančių baleto artistų, gražūs kostiumai, įdomūs ir gražūs choreografiniai sprendimai, labai estetiški ir gražūs judesiai, ir, kaip ir būdinga Bigonezetti, nuostabūs duetai, galintys papuošti bet kurį baleto koncertą. Creografas nesistengė perpasakoti dailininko biografijos, užteko žinoti vos vieną kitą jo gyvenimo detalę ir pagrindines paveikslų temas, kad galėtum sekti veiksmą. Antra vertus, vienas kitą keičiantys dramatiniai elementai ir lyriški duetai bei kordebaleto šokiai taip pinasi tarpusavyje, kad imi spėlioti, kas kokį vaidmenį atlieka, kad galėtum bent minimaliai suprasti, kuriame Caravaggio gyvenimo etape dabar esame. Dvi šokėjos – Polina Semionova ir Elena Pris – buvo tarsi dvi dailininko mūzos, dramatiškoji ir lyriškoji. Jų duetai su V.Malachovu ir jo antrininko vaidmenį atlikusiu Michaeliu Banzhafu – stipriausia į įdomiausia baleto dalis. Dar vienas itin patrauklių spektaklio elementų – jo spalvos. Kostiumai (Kristopher Millar ir Lois Swandale ) ir apšvietimas (Carlo Cerri) leidžia jaustis taip, lyg matytum besimainančius Caravaggio paveikslus. Įdomiai susipina dailininko Caravaggio ir tiesiog žmogaus Caravaggio linijos, kai didžiuliame auksuotame rėme, kabančiame virš scenos, matome tai vienus, tai kitus ką tik scenoje šokusius personažus, sustingusius dailininko vaizduotų žmonių pozomis. Po Caravaggio-Malachovo „mirties“ ant dramatinės veikėjos (Romos?) kūno paveikslo rėmuose matome Caravaggio-Banzhafą. Paskutiniuose savo paveiksluose dailininkas dažnai vaizdavo neramaus gyvenimo fiziškai sužalotą savo veidą.

        M.Bigonzetti šiame spektaklyje labiau priartėjo prie klasikinio šokio, nors balerinas nuo puantų jis nulaipino, tačiau jam būdingi kartais labai sudėtingi šiuolaikinio šokio elementai šiuokart pasimatydavo tik kai kuriuose duetuose. Dauguma choreografinių sprendimų ir visa spektaklio atmosfera greičiau dvelkė XIX a. baletu, ir net Caravaggio mirtis labiau priminė Žizel pirmojo veiksmo pabaigą.

 

 

 Enrico Navrath nuotr. (iš Berlyno operos archyvo)

 

         Pats V.Malachovas nuvylė. Žinoma, kai šokėjui jau per 40, sunku tikėtis iš jo to paties, kaip jaunystėje. Judėjo jis minkštai ir plastiškai, vis dar priminė lanksčią katę, nors šiuokart choreografas jam nesudarė galimybės pademonstruoti taip šokėjo mėgstamą aukštą žingsnį ir ilgą šuolio skrydį. Tai, kad žiūrovai sukėlė jam ovacijas ir tai, kad knygynuose gausu V.Malachovo fotografijų albumų, rodo, kad šis šokėjas vis dar „ant bangos“. Bet baleto klišių suformuota vaidyba ir gestai, kažkoks lipnus saldumas ir nuolatinis „gražus“ savęs pateikimas disponavo su Bigonzetti choreografija, o jau kiek ties juosmeniu padribusį kūną norėjosi pridengti kokiu nors rimtesniu rūbeliu, ne vien kūno spalvos trumpikėmis.

 

Enrico Navrath nuotr. (iš Berlyno operos archyvo)

 

        Išnėrus iš teatro į Berlyno šaltį pagalvojau, kad senokai bemačiau tokį spektaklį, kai šiuolaikinis baletas įspraudžiamas į ankštus klasikinio baleto rėmus. Kiti matyti Bigonzetti kūriniai rodo, kad šis choreografas gali būti gerokai įdomesnis ir įžūlesnis, bet, matyt, darbas su klasikinio baleto artistais uždeda savo antspaudą.

 

        Ilgai lauktoji Sasha Waltz

 

       Apie choreografės Sashos Waltz darbus prisiklausiau ir prisiskaičiau tiek ir tiek, todėl spektaklį „Impromtus“ ėjau žiūrėti nusiteikusi pamatyti kažką labai sukrečiančio, naujoviško ir gadinančio apetitą, juolab, kad jis buvo paskutiniuoju festivalio „Spielzeit‘europa 2009“ šokio kūriniu, o šis festivalis kviečia tik labai ypatingus kūrėjus.

        Tokių didžių mano lūkesčių trupės „Sasha Wltz and guests“  spektaklis „Impromptus“ nepateisino, bet pripažįstu savo kaltę – nusiteikiau pernelyg pakiliai. Iš tiesų šis kūrinys labai priminė kitų šiuolaikinio vokiečių šokio teatro kūrėjų darbus, privertė nemažai pamastyti ir paieškoti reikšmių bei metaforų sprendimų.

        Tai abstraktus spektaklis pagal Franzo Schuberto kūrinius fortepijonui ir balsui, kuriuos choreografė stengėsi ne tiek iliustruoti, kiek leido savo fantazijai skrieti paskui muziką, išliejant jos sukeltas vizijas šokiu. Jokio siužeto, nieko, tinkančio perpasakoti, vien tik vaizduotė žaismas. Tarsi sprogimo perlaužtos scenos grindys sukūrė du atskirus pasaulius, ir veiksmas persikeldavo nuo vieno į kitą. Man tai priminė realybės ir fantazijos susidūrimus, kai jau nebesigaudai, kas ką pagimdo.

 

Sebastian Bolesch nuotr. (iš Spielzeit'europa arcyvo)

 

        Sužavėjo skulptūriški duetai, kai apgalvotas besipinančių kūnų piešinys, lėtas judėjimas, minkštas apšvietimas sukuria tobulą visumą. Nieko sudėtingo, bet supranti, kad tai pasiekta bendru darbu ir labai geru vienas kito supratimu, tuo, kas šokio pasaulyje vadinama „susišokimu“.

        Du šokėjai, vaikštantys po scena pilnais vandens guminiais batais sukelia vaikystės prisiminimus, o jų tripinėjimo keliami šliukšintys garsai, disponuojantys su fortepijono muzika, mane perkėlė į netikėtų komiškai nostalgiškų atradimų kupinus Pinos Bausch spektaklius. Dažais ištepliojamos scenos grindys, o nuo jų – šokėjų kūnai, veidai, rūbai leidžia jiems persikūnyti į kitus personažus ir kitus gyvenimus. Vandeniu iš botų apipilti tie dažai teka scena žemyn link žiūrovų, tarsi personažų mintys, jausmai, būsenos. Irgi gražu, bet kitaip – be primestinio saldumo.

Sebastian Bolesch nuotr. (iš Spielzeit'europa archyvo)

 

        Ir kai kelios šokėjos, nusimetusios rūbus panyra į žiūrovui nematomą vonią, taško plaukais vandenį, atrodo, tarsi jos išsivaduotų nuo tų romantiškų prisiminimų ir svajonių ir grįžtų į realybę.

        Spektaklis buvo paveikus, įdomus stebėti, paliekantis šiltumo, intymumo įspūdį, bet neišskirtinis, įsiterpiantis tarp daugybės kitų nemažiau gerų šiuolaikinio šokio spektaklių.

 

 

        Tarp kasdienybės ir radikalumo

 

        Meg Stuart spektaklis „Ar gyvūnai rauda“ („Do Animals Cry“) buvo vienas iš tų – „besistengiančių atkreipti dėmesį į visuomenės problemas“. Šįkart – smurto šeimoje problemas. Scenoje veikė keistoka šeimynėlė – mama, tėtis, sūnus, dar vienas sūnus su žmona (o gal duktė su žentu) ir kaimynas/giminaitis. Spektaklio pradžioje jie ilgai prisistatinėjo ant žolės maišų sugulusiems žiūrovams, vardindami savo vardus, mažybinius vardus ir įvairias pravardes, nežinia ko kikendami.

 

Fred Kihn nuotr.

 

       Paskui pasijutau lyg stebėčiau kažkokį daugybę kartų matytą kino filmą, kuriame kadras po kadro atsiskleidė tai, apie ką kasdien kalba žiniasklaida: tėvai barasi, motina tvirkina sūnų, o tėvas – dukrą/marčią, broliai/svainiai pešasi, duktė/marti rauda ir kabinėjasi prie visų šeimos vyrų, ir visi apsimetinėja, kad viskas gerai. Jausmų sūkurio metu scenoje nešinas balionėliu pasirodo artimas kaimynas/tolimas giminaitis, dėl kurio atvykimo laikinai aistros nurimsta, bet netrukus vėl įsisuka veiksmo ir jausmų verpetas, į kurį įtraukiamas ir naujai atvykęs personažas. Pabaigoje visi sėdi nusivylę ir pavargę nuo rietenų.

 

 

 

        Spektaklio metu beveik kiekvieno epizodo kulminacijoje kas nors iš audringosios šeimynėlės (o kartais visi) nerdavo į didžiulę rausvą šuns būdą, kurioje skambėjo muzika, blyksėjo šviesos, o ten įšokę veikėjai grįždavo naujais kostiumais (suprask „išėjom į miestą prasiblaškyti“). Pradžioje visa tai atrodė komiška, po to – nuobodu, ir niekaip nenorėjo baigtis. Choreografė nesiūlė jokių problemos sprendimų, neieškojo jos šaknų ar kažkokių ypatybių, bet tik dar kartą „atkreipė dėmesį“. Choreografija nebuvo įdomi ar itin originali, nors kai kurie šokėjai judėjo labai gerai.

         Tai buvo vienas iš tų spektaklių, kurį įsimeni dėl jo tąsumo, nuobodumo, tuštumo ir keistumo, o ne dėl sukrėtimų ar vazdingumo. Bet vis tik įsimeni.

        O štai prancūzo Vidalo Bini‘o spektaklis „Jackson & Clive“ – vienas iš tų, kuriuos po kurio laiko užmiršti, nes jie ištirpsta tarp kitų konceptualių kūrinių, kurių aprašymai pilni filosofijų ir pažadų „sukurti alternatyvų pasaulį, kuris prasideda nuo protagonisto pasirodymo scenoje ir baigiasi kartu su spektakliu“.

        Kas yra Džeksonas ir Klaivas suprasti nepavyko. Tarp pilkų sienų šoko vienas Pasquale Nocera, o jam talkino muzikantas ir apšvietėjas. Sprendžiant iš spektaklio aprašymo, jie visi šiek tiek improvizavo, reaguodami į vienas kito veiksmus. Šokėjas judėjo plastiškai, bet labai mažai. Jis ilgai stovėjo arba tupėjo, kalbėjo prancūziškai (tekstą – pavienes frazes ir žodžius apie šokį – čia pat už jo nugaros matėme su klaidomis rašomą ekrane anglų kalba), bet kai pradėdavo šokti, norėdavosi, kad tai ir darytų, nes tai jam sekėsi geriausiai. Tačiau koncepcija imdavo vyrauti, šokį vėl pakeisdavo kalbėjimas apie šokį.

 

  nuotr. iš Vidal Bini archyvo

 

        Sprendžiant iš pokalbių su kitų šalių šokio pasaulio atstovais, tokie konceptualūs kalbėjimo apie šokį spektakliai po truputį ima dominuoti ir į choreografijos periferiją išstumia spektaklius, kuriuose šokama. Kodėl tai vyksta, atskira šneka, bet po „Jackson & Clive“ pagalvojau, kad vis tik pagrindinė priežastis – ne negebėjimas šokti ar kurti judesių choreografiją.

 

***

        Keturi spektakliai, keturi visiškai skirtingi stiliai per keturis vakarus. Puiki ekskursija po šiuolaikinio šokio pasaulį. Intriguojanti. Leidžianti patikrinti savo požiūrius, lūkesčius, stereotipus. Pamąstyti, kas kur pasuks. Ir sušilti. 

 

Vita Mozūraitė