Vita Mozūraitė

 

Kopenhaga - pasakiškas miestas. Jos senamiestis - spalvingas ir nuolat pilnas turistų, kanaluose stovi begalė laivų, paverstų butais, biurais ir menininkų studijomis, aikštėse stūkso daugybė pažaliavusių skulptūrų, iš mažų parduotuvėlių sklinda sąmonę paraližuojantys šviežių bandelių kvapai, šalia rotušės sėdi H.K.Andersenas ir svajingai žvelgia į virš Tivoli parko aukštai ore skriejančias karuseles, o transporto sistema funkcionuoja pavyzdingai. Visa tai vainikuoja eiliniam lietuviui infarktą artinančios kainos.

 

Šiame nuostabiame mieste rugsėjo 4-6 d. vyko antrasis Šiaurės ir Baltijos šalių šokio bendruomenės susitikimas „Keđja". Jo tema buvo „Choreografų rengimas ir gebėjimai".

 

„Keđja" islandų kalba reiškia „grandinė". Susitikimų, kurių iki 2010 m. numatyta surengti šešis, tikslas - sukurti Šiaurės ir Baltijos šalių šokio atstovų bendradarbiavimo tinklą, savotišką grandinę, kurios dėka bus dalijamais patirtimi, keičiamasi šokio kūrėjais ir atlikėjais, kuriami bendri projektai, bandoma bendrai spręsti problemas.

 

„Keđja" sumanytojai ir rengėjai - Lietuvos, Danijos. Suomijos ir Norvegijos šokio informacijos centrai, Stokholmo (Švedija) šiuolaikinio šokio teatras (Moderne Danseteatern) ir Islandijos šokio trupė iš Reikjaviko. Visi šeši susitikimai vyko ir vyks išvardintų šalių miestuose, visi derinami su tuo metu vykstančiais šokio renginiais. Pirmasis sutikimas vyko Vilniuje pavasarį tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis" metu. Antrasis susitikimas buvo derinamas su šiuolaikinio šokio konkursu „Dansolution".

 

Susitikime Kopenhagoje Šiuolaikinio šokio mokykloje dalyvavo apie pusantro šimto žmonių - šokėjai, choreografai, vadybininkai, šokio mokyklų dėstytojai, festivalių organizatoriai ir kt. Lietuvai atstovavo LŠIC direktorius Audronis Imbrasas, LŠIC vadybininkė Auksė Banienė, choreografės Birutė Letukaitė, Aira Naginevičiūtė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinio šokio dėstytoja ir šokėja Goda Laurinavičiūtė, Klaipėdos universiteto šiuolaikinio šokio dėstytoja, choreografė ir šokėja Dovilė Binkauskaitė, šokio edukacijos specialistė, choreografė Birutė Banevičiūtė, Vyčio Jankausko šokio teatro vadybininkė, choreografė ir šokėja Giedrė Jankauskienė, šokio kritikės Vita Mozūraitė ir Ingrida Gerbutavičiūtė.

„Keđja" susitikimas prasidėjo dar rugsėjo 3 d., - „tikrojo" susitikimo išvakarėse, kurios buvo skirtos susipažinti įvairių šalių choreografams. Pastarieji buvo itin patenkinti šiuo susitikimu, kuris leido ne tik susipažinti su kolegomis, bet ir šį bei tą sužinoti apie jų kūrybinio darbo stilių.

 

Kitą dieną prie šokio kūrėjų prisijungė kiti „Keđja" dalyviai, kurie pirmiausia išvyko į ekskursijas po Kopenhagos šokio vietas - Šokio namus, trupių buveines, Carlsbergo alaus daryklos pastatą, kuris atiduodamas Kopenhagos šokio bendruomenei (7000 m² šokiui - repeticijų salės, scenos, fojė, kuriose galima repetuoti ir rodyti spektaklius, kavinės administracinės patalpos, dušai, rūbinės, virtuvė - kaip čia neapsipilsi ašaromis iš pavydo).

 

Oficialioji susitikimo dalis prasidėjo kultūros filosofo, Arhuso universiteto Estetikos studijų instituto direktoriaus Nielso Lehmano paskaita „Šiuolaikinis šokis kultūrinio reliatyvizmo amžiuje".  Jis palietė opią temą - šiuolaikinio šokio vertinimo ir suvokimo prieštaras, nulemtas globalizmo, įvairių sąlygiškumų, tradicijų ir autoritetų nebuvimo, tautiškumo praradimo.

 

Vėliau be šios paskaitos dalyviai išklausė aukštojo lavinimo scenos menų srityje konsultanto iš Didžiosios Britanijos Richardo Ralpho atliktos apžvalgos apie choreografijos studijas Baltijos ir Šiaurės šalyse. Iš apžvalgos paaiškėjo, jog daugiausia aukštųjų mokyklų, rengiančių choreografus ir šokėjus, yra Lietuvoje, tačiau greta šios informacijos labai dažnai skambėjo ir terminas „liaudies šokio". Paskaitą „Intuicija, subjektyvumas ir susidūrimas su objektyvumu, arba Kas yra choreografas" gan poetiškai dūsaudama skaitė ir Stokholmo aukštosios šokio mokyklos vicekanclerė choreografė Efva Lilja. Ji teigė, kad choreografo neįmanoma išmokyti kurti, bet būtina jį išmokyti įvairių šokio kūrimo būdų ir padėti jam suformuoti savo požiūrį bei nuomonę, išmokyti naudotis įvairiomis galimybėmis ir aplinkybėmis. Choreografo ugdymo filosofija: studijuoti tradicijas, bet rasti jose ką nors savą, kas leistų asmeniškai tobulėti; nuolat tobulinti meno formas; ugdyti išsilavinusią asmenybę; ugdyti individualybę; padėti rasti savo vietą rinkoje; ugdyti socialinę atsakomybę.

 

Paskutiniąją dieną paskaitos buvo siejamos su kultūros politika. Garsi Suomijos kultūros politikos specialistė, mokslininkė Ritva Mitchell akcentavo, kaip kultūros politika įtakoja šokio sritį. Jos teigimu, šokis vis dar yra kultūros politikos „apačioje": remiami dideli teatrai, muziejai, nacionalinės reikšmės bibliotekos, bet ne nepriklausomos šokio trupės, ne šokis apskritai. Absoliutinant vis labiau įsigalinčias medijas, šokis tarp jų išnyksta, nes jam medijos - tik pagalbinis elementas, o ne pagrindinis, kaip kad vizualiuose menuose.

 

Vokietijos „Šokio plano" (Tanzplan) kūrėja Madeline Ritter pristatė savo kūrinį, kurio esmė - įvairias švietimo grandis apimanti šokio ugdymo sistema, įtakojanti ir kultūros politiką.

 

Oficialiajame „Keđja" antrojo susitikimo atidaryme dalyvavo Danijos kultūros ministras Brianas Mikkelsenas, kuris prisipažino, nemokantis šokti, bet mėgstantis šokį ir susiduriantis su juo praktiškai per paauglės dukros patyrimus šokių aikštelėse.

 

Antrosios ir trečiosios dienos popietėmis vyko dalinimais patirtimi, darbas teminėse grupėse. „The Place" teatro direktorius Johnas Ashfordas papasakojo apie jo vadovaujamame teatre vykstantį projektą „Choreodromas", kuriame sudaromos sąlygos choreografams ne tik kurti, bet ir užsiimti savotišku judesio tyrimu, kuris nebūtinai turi baigtis spektakliu ar kitu vizualiu rezultatu.

 

Vokietijos Šiaurės Reino Vestfalijos žemių šokio namų atstovas Stefanas Schwartzas papasakojo apie jaunų choreografų ir šokėjų ugdymo galimybes šioje įstaigoje. Mačiusiems šiuose Šokio namuose, įrengtuose buvusiame tramvajų depe, esančias kūrybinio darbo sąlygas, daug įrodinėti nereikėjo. Lietuviams beliko rausvose svajonėse matyti Menų spaustuvės galimybes.

 

Teminėse grupėse buvo kalbama apie choreografo tobulinimą, jo augimą nuo studento iki profesionalo, karjeros galimybes. Pokalbiuose dalyvavo choreografai Martinas Forsbergas (Švedija), Jyrkis Karttunenas (Suomija), Hanna Gillgren (JK), Rasmusas Ölme (Švedija). Pakutinioji popietė buvo skirta susitikimo rezultatams aptarti ir ateities perspektyvoms apibrėžti. Šokio edukacijos, prodiuserių, choreografų ir „visų kitų" mintys buvo apibendrintos. Nuomonės buvo ganėtinai vieningos: turi būti sukurtas aiškių veiklos gairių prisilaikantis bendradarbiavimo tinklas, kiekvieno „Keđja" susitikimo metu organizuojamas neoficialus atitinkamos srities šokio specialistų susitikimas (off meeting), suaktyvintos įvairiausių pasikeitimų studentais ir dėstytojais formos (nuo aktyvaus „Erasmus/Socrates" išnaudojimo iki keitimosi studijomis), kuriamas vadybininkų bendradarbiavimo tinklas, kuriami bendri projektai, keitimasis informacija apie kūrybinius procesus įvairiose šalyse ir trupėse.

 

Beveik visus pokalbius ir apibendrinimus tiesiog virtuoziškai moderavo dar neseniai Vilniuje Švedijos ambasados patarėju kultūrai dirbęs, o dabar Danijos scenos menų komiteto narys Torstenas Schenlaeris (Švedija).

 

Pirmuosius du vakarus užbaigė šiuolaikinio šokio konkurso „Dansolution" renginiai. Šiame konkurse dalyvavo ir Kauno šokio teatras „Aura" parodęs ištrauką iš Birutės Letukaitės ir trupės šokėjų sukurto spektaklio ‚Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės". Kaip paprastai „Auros" šokėjai atrodė labai gerai, šokio kokybe nenusileisdami geriausioms trupėms. Tarp šokėjų buvo ir šiuo metu Helsinkio teatro akademijoje studijuojanti Raimonda Gudavičiūtė.

 

Kiek dirbtinokai patiekta pasirodė suomės Jenni Kivelos kompozicija „Diano Marina", kurioje bandoma pateikti kūrybinio proceso analizą. Šokėja Elina Hauta-aho judėjo neprastai, tačiau sunku buvo įžvelgti bent kiek nuoširdumo jos atlikime. Šokėjos ir choreografės Yael Gaathon kompozicija „Kartu solo" tebuvo fizinė buto šokio pusė. Lėtas judėjimas buvo užburiantis, bet po juo neslypėjo jokia gilesnė mintis. Maijos Hirvanen (Suomija) kompozicija „Being Greta 2" tebuvo rėkaujančių ir įvairiomis pozomis sustingstančių merginų duetas, skirtas žiūrovų kantrybei išbandyti.

 

Sveinbjörg Pórhallsdottir (Islandija) duetas „Skekkja" (Iškreipimas) pasirodė kiek pretenzingas savo stiliumi, bet primityvokas turiniu. Niekaip nuo žemės negalintys atsiplėšti Cameronas Corbettas ir Lovísa Ósk Gunnarsdóttir šiltai, nuoširdžiai, bet gan ištęstai pasakojo apie porelės tarpusavio santykius. Kūnų kontakto stilius šiame mini spektaklėlyje buvo beveik tobulas, bet jam labai trūko dinamikos.

 

Kristinos Hjort Inao ir Yoshfumi Inao (Norvegija) duetas „Dviguba ašis" buvo toks atvirai erotiškas, kad kilo įtarimas, ar ši porelė, kurdama duetą, dar a[ie ką nors galvojo. Šokėjai judėjo grąžiai, bet jau nuo ketvirtos minutės buvo akivaizdu, kad tema niekur nesivysto. Nokolajaus Jesperseno (Danija) kompozicija „Namshe" priminė geometrijos brėžinį, kuriame tiksliom linijom juda keturi taškai. Tiesa, juda puikiai, tačiau tik labai didelis matematikos mylėtojas gali tuo gėrėtis. Danielles Dietz (Švedija) solo  „Off", sukurto šokėjui Cesariui Garciai, pradžia taip priminė Xaviero Le Roy „Self-Unfinished", kad net pasipiktinome tokiu atviru plagiatu. Tiesa, paskui šokėjas puikiai pašoko, tačiau keista plagiato nuojauta liko.

  

Konkurso laimėtojais tapo norvegų choreografas Alanas Lucienas Øyenas ir  islandė Steinunn Ketilsdóttir. Pastarosios duetas „Myliu amžinai, Debbie ir Susan" buvo gal kiek įstrigęs tarp ironiško šokio teatro ir judesio teatro, tačiau sukėlė daug gražaus juoko, parodijuodamas amerikiečių įpročius. A.L. Øyeno duetas „...and Carolyn" buvo neįtikėtinai geros plastikos, emocijų, fantastiško atlikimo ir puikios choreografijom derinys. Šokėjai Camilla Spidøe ir Danielis Proiettas tiesiog užbūrė dinamišku judėjimu, nuoširdumu, tarpusavio susiklausymu.

 

Šiems choreografams buvo įteiktas prizas - užsakyta sukurti specialiai teatrui „Dansescenen" kompozicijas. Žiuri nariais buvo: Johnas Ashfordas (JK), Laurie Uprichard (Airija), Laura kumin (Ispanija), Roberto Casarotto (Italija), Larsas Eidevallis (Švedija), Louise Seibæk (Danija).

 

„Keđja" antrojo susitikimo uždarymas vyko „Dansescenen" teatro scenoje. Buvo romantiška ir iškilnu. Kitas susitikimas vyks 2009 m. pavasarį Kuopio (Suomija). Jo tema - „Žiūrovo ugdymas - vaikai ir jaunimas".