Vilniaus dailės akademijos rūmai, stovintys anapus Vilnios ir su Sereikiškių parku sujungti tilteliu, du ar net tris vakarus tapo savotišku Babeliu. Tik priešingai nei Šventajame rašte, kur Dievas sumaišė kalbas, kad žmonės nepasiektų dangaus, čia skirtingų šalių atstovai rado bendrą kalbą ir jų kuriamas bokštas „maProject“ tikrai pavyko.

        „maProject“ – vienas iš nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektų. Jis įeina į tarptautinių meno edukacinių projektų ciklą „Europos menų mokykla“. Visas būrys menininkų iš Lietuvos, Bulgarijos, Lenkijos ir Olandijos kelis mėnesius kartu kūrė, klausė paskaitų, diskutavo, kol Vilniaus publikai rugsėjo 18 ir 19 d. pateikė savąjį „maProject“.

        Tai beveik valandą trunkanti kelionė po Europą, tiksliau – po europietiško bendravimo paveiktą kūrėjų vaizduotę. Šis projektas – vienas iš tų, kurie itin atitinka nacionalinę programą – vyksta Vilniuje, tačiau jame dalyvauja keli Europos Sąjungos atstovai.

        Svarbiausia projekte buvo kūrybiška atmosfera, kurioje matėme puikiai vienas kitą jaučiančius, suprantančius, vienas kitu pulsuojančius žmones. Trylika šokėjų, trys choreografai, kompozitorius, dramaturgas, šeši muzikantai, trys dainininkės, scenografas, du architektai, kostiumų dizainerė, du vaizdo menininkai, šviesų dizaineris, dvi koordinatorės – štai ir visa nemaža komanda, kurios dėka gimė projektas. Tiesa, dar buvo paskaitų ir diskusijų vedėjai, bet jie tiesiogiai projekto erdvėje nepasirodė, todėl tikiu jų dvasiniu indėliu net ir nematydama jų nuotraukėlių programėlėje.

        Sunkoka apibendrintai nusakyti, kas gi vyko. Architektai Saulius Valius ir Simonas Liūga savo fantazijos dėka Akademijos fojė pavertė neatpažįstama, baltutėlį futuristų rojų primenančia erdve. Besvoriai, tarsi iš popieriaus išlankstyti laiptai vedė į antrą „rojaus“ aukštą, kurio linguojančios grindys tuo pat metu tapo ir šešėlių teatro ekranu, vibruojančia membrana, atskiriančia rojaus lygmenis. Abu aukštus jungė ir trikampį hamaką ar didžiulę vėjo arfą primenanti baltų virvių konstrukcija, ant kurios kartais pakibdavo šokėjai. Žiūrint iš apačios atrodydavo, tarsi jie atsirastų iš niekur.

        Batus rojaus prieigose palikę žiūrovai galėjo judėti Akademijos fojė balkonais, tokiu būdu matydami vaizdą iš įvairių pusių. Pasinaudojusi šia galimybe, gerai pasivaikščiojusi visais „rojaus“ aukštais ir pakraščiais ir pasižiūrėjusi visą veiksmą du kartus, galiu tvirtinti, kad kiekvienas žiūrovas, jei tik netingėjo pajudėti, turėjo galimybę pamatyti kelis skirtingus spektaklius.

        (Tiesa, batų nusiavimas atrodė betikslis – pasivaikščioti po „rojaus“ erdves žiūrovams buvo užginta, o vienomis kojinaitėmis vaikščioti akmeninėmis grindimis buvo nemalonu).

        Abiejuose scenografinės konstrukcijos aukštuose šoko, vaikščiojo, judėjo, stovėjo šokėjai, apvilkti lengvais – baltais ir pilkais – Aistės Anaitės sukurtais kostiumais – visi skirtingais. Dar buvo ir muzikantai, kurie irgi nesibodėjo dalyvauti veiksme. Jei dar būgnininkas Philippas Ernstingas daugiau sėdėjo erdvės gilumoje, tai vibrafonininkas Gediminas Mačiulskis gerai pasivažinėjo su savo instrumentu po visą erdvę, o klarnetininkas Andrius Bernotaitis ir gitaristas Zbigniewas Zvolskis aktyviai šoko, demonstruodami visai priimtinus kontaktinės improvizacijos elementus. Tarp jų vis atsirasdavo bulgarės dainininkės Ekaterina Anguelova, Mariya Todorova ir Nevena Petrova, skaisčiai raudonomis sukniomis, tarsi ryškūs akcentai rojaus baltumoje.

        Pati savaime choreografija, kurios autoriai – Agnija Šeiko (Lietuva),  Liat Magnezy (Olandija), Konradas Szymańskis (Lenkija) – nebuvo ypatinga, tačiau pasižymėjo savita harmonija, neleidusia išnykti šokėjų asmeniškumui, derėjusia su aplinka ir – svarbiausia – su muzika.

        Šokėjai šoko tai po vieną, tai poromis, tai mažomis grupelėmis, o kartais – visi kartu; judesių sekos persipindavo, subyrėdavo į pavienius elementus, kurie kartodamiesi tarsi „pritraukdavo“ naujus ir, turtėdami, vėl virsdavo pasikartojančiomis sekomis. Daugelis tų judesių gimė iš individualių improvizacijų, pažymėtų asmenybės ženklu, todėl bendras tokių judesių kartojimas tarsi suartindavo atskiras asmenybes, padėdavo pajusti svetimas mintis.

        Atlikėjai skandavo pavienius žodžius ir frazes, kurios susiliedavo į ritmišką agresyvią melodiją, susipinančią su bulgarų liaudies dainas primenančiais kompozitoriaus Petaro Dundakovo muzikos sąskambiais. Muzika buvo vienas iš ryškesnių projekto įspūdžių. Begalines erdves primenantis slaviškas gerklinis dainavimas plėtė „rojaus“ ribas.

       Antrajame instaliacijos aukšte dominavo video vaizdai, projektuojami ant šokėjų kūnų, grindų membranos, ekranų. Jų autoriai – Joostas van Veenas ir Antanas Stančius. Mirgantys debesys, žmonių veidai, šešėliai, miestų planai varžėsi tarpusavyje ir su Manto Mockaus sukurtu apšvietimu, įnešdami disonanso į „rojaus“ ramybę ir išplėsdami jį iki realaus žemiško gyvenimo.

       Ir visą tą tai kunkuliuojantį, tai rimstantį judėjimą vienu metu perskrodė balsai, šaukiantys „Litwo! Ojczyzno moja!“ – Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eilutes, iki šiol kurstančias ginčus apie tautinę poeto kilmę. Kažkodėl man šios eilutės „maProject‘e“ nuskambėjo lyg ženklas, kad būtent apie tai kūrėjai ir norėjo kalbėti – apie savo šaknų atradimą, prisirišimą prie jų ir skaudžias netektis. Ar ne tai vienijo visus projekto dalyvius – mažų tautų baimės prarasti identitetą Europos Sąjungoje ir tuo pačiu metu suvokimas, kad būtent priklausymas šiai sąjungai mus suvienija, leidžia vieni kitus pažinti ir rasti sąlyčio taškus?

        Visas „maProject“ vyksmas paliko šviesumo, lengvumo įspūdį. Ir tuo pat metu – daugiaprasmiškumo. Vieninteliu (ir labai rimtu) trūkumu laikyčiau tai, jog pamatyti šį projektą galėjo ne itin daug žiūrovų (vadybininkų teigimu - apie 700 - kaip vidutiniškame teatre), nes viešai buvo parodyti septyni spektakliai ir pora repeticijų, į kurias, žinia, nuskubėjo Vilniaus šokio bendruomenė. Ir nors projekto organizatoriai tikisi, kad atsiras galimybė dar ne vieną kartą susiburti draugėn, radus tinkamas erdves ir finansavimą, tačiau šiuokart Babelio bokštą gali sugriauti šalis-dalyves vienijantis dalykas – ekonominis sunkmetis.

Vita Mozūraitė

Konrado Szymanskio nuotrauka