Kartais atsiminimai apie Anapilin išėjusius artimuosius, bičiulius ir pažįstamus glūdi kažkur gilumoje, ir mes juos tylomis atrandame kas kartą, kai tik susiklosto atsiminimus pažadinančios aplinkybės. O kartais tie atsiminimai neduoda mums ramiai gyventi, kol nepasidaliname jais su aplink tebeesančiais draugais.

     Taip choreografą Jurijų Smoriginą žinia apie jo buvusios scenos partnerės ir vienos iš geriausių jo choreografinių idėjų interpretatorės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerinos Vijolės Parutytės ankstyvą mirtį paskatino pasidalinti savo jausmais ir prisiminimais su žiūrovais. Taip gimė šokio spektaklis „Jausmai“, parodytas balandžio 14 d. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokomajame teatre. Spektaklis buvo sukurtas choreografinių projektų teatro „Vilniaus baletas“ modernaus šokio studijos šokėjams.

     Vakaro pradžioje choreografas su žiūrovais pasidalino prisiminimais apie savąją Mūzą, pasakojimą apie specialiai V.Parutytei ir jai dalyvaujant sukurtus ankstyvuosius savo kūrinius („Requiem“, „Kelią“, „Monologą“, „Makbetą“) paįvairindamas nuotraukomis ir filmuota medžiaga. Ir nors J.Smoriginui būdingas gana familiarus kalbėjimo tonas galėjo trikdyti mažiau pažinojusius ar ir visai V.Parutytės nemačiusius žiūrovus, tačiau iliustracinė medžiaga atskleidė šios santūrios gyvenime, bet veržlios ir dramatiškos šokėjos talentą.

     Nemažiau veržlus ir dramatiškas buvo ir spektaklis „Jausmai“, kurio pagrindine melodija tapo Wolfgango Amadeuso Mozarto „Requiem“ ištraukos. J.Smoriginas štai jau daugybę metų lieka ištikimas neoklasikiniam šokio stiliui, kuriame puikiai dera baleto ir modernaus šokio elementai. Jie taip organiškai susilieja tarpusavyje, kad juste junti, kaip su jais susigyvena gerai parengtas šokėjo kūnas, matai, kaip jie be galo pinasi į neišskaidomas smulkių judesių sekas, kuriomis grožisi jas vos spėjantis sekti žvilgsnis.

     Ankstyvieji choreografo darbai buvo gerokai įvairesni. Tai buvo tarsi savęs ieškojimas, laisvesni ir drąsesni bandymai – su LNOBT, mėgėjišku klasikinio ir šiuolaikinio šokio kolektyvo „Polėkis“ ir Kauno modernaus šokio teatro „Aura“ šokėjais. Tačiau devintojo dešimtmečio viduryje tvirtai įvaldęs neoklasikinio šokio stilių choreografas paniro į jam mielus vandenis, iš kurių jau nebesiryžta išlipti, tik retkarčiais tarsi atokvėpiui grįžteldamas į džiazo ar pop šokio pusę.

     Todėl stebėdama „Jausmus“ iš vienos pusės jaučiau pasigėrėjimą gera neoklasikine choreografija, kuri ne taip jau dažnai regima Vakarų Europos scenose, bet tokia vis dar gaji JAV ir Rytų bei Centrinėje Europoje. Gėrėjausi keliomis puikiomis šokėjomis, tobulai įvaldžiusiomis J.Smorigino stilių, kuriam reikia gero fizinio pasirengimo, specifinės kūno faktūros ir to kažko labai asmeniško, intymaus, ką choreografas sugeba paversti teatralizuota judesio reikšme. Dvi šokėjos – Evelina Zorubaitė-Kauklienė ir Laura Lauraitytė Radzevičiūtė atrodė veik tobulos J.Smorigino stiliaus perteikėjos – ekspresyvios, plastiškos, veržlios, lanksčios, artistiškos ne tik savo veidais, bet ir judesiais.

     Spektaklio pradžioje vyravusi giedra nuotaika pamažu tamsėjo, dramatinė įtampa didėjo. Šokėjų rankos, nugaros įsitempė, vaidyba tapo egzaltuota, veidus iškreipė „kančia“. Mozarto „Requiem“ vis pertraukdavo jų deklamuojamos Francois Villono eilės apie meilę ir mirtį, kurios atitiko ir spektaklio nuotaiką, ir pagrindinę mintį. Tačiau veiksmui vis labiau įsisiūbuojant ėmė ryškėti ir kita spektaklio pusė.

     „Jausmai“ ėmė atrodyti gerokai išvadėję dėl tų pačių priežasčių – nekintančio ir jokio originalumo nežadančio neoklasikinio stiliaus, egzaltuotos iliustratyvios vaidybos, atkeliavusios iš klasikinio baleto ir pakeliui prisigraibiusios šio-bei-to iš saviveiklinio teatro, pompastikos spektaklio dramaturgijoje ir kai kurių šokėjų judesiuose. Dėl prastos kai kurių šokėjų dikcijos, nepatyrimo kalbėti uždusus deklamuojamas tekstas ne visada buvo suprantamas. Nepasitenkindamas Mozarto muzikos dramatiškumu, choreografas ją „praturtino“ visiškai kitos epochos kompozitorių – D.Yanovo-Yanovsky‘io, H.Paschero, A.Schnittkes – kūrinių fragmentais. J.Smoriginas – labai jautrus muzikai, jos nuotaikai, tačiau šįkart visus kūrinius „skaitė“ vienodai – patakčiui, kiekvieną taktą vienodai užpildydamas judesiais, tad skirtingų savo stiliais kūrinių koliažas kontrastavo su nekintančia judesių stilistika.

     Vaizdinę spektaklio pusę gerokai prastino labai kontrastinga šokėjų faktūra, nevienodas jų pasirengimas ir šokio ir vaidybos maniera. Tai trupę artino prie saviveiklinės. Kostiumų spalvos, puošybos elementai nederėjo tarpusavyje, o vyrų apranga atrodė tarsi suskolinta iš kelių skirtingų teatrų. J.Smorigino pamėgtas, bet jau pabodęs moterų ilgų plačiasijonių suknelių stilius, keliaujantis per visus jo šokio kūrinius, sudarė įspūdį, kad žiūri nesibaigiantį kažkada prasidėjusį spektaklį. Pastarąjį jausmą sustiprino ir kūrinio ištęstumas, silpna dramaturginė pusė. J.Smoriginas – trumpų kūrinių meistras, tačiau, kai išbaigtas nedidelės apimties kompozicijas jis ima jungti į vientisą kūrinį, sutrinka spektaklio vientisumas, kompozicijos supanašėja, jų ribos išsitrina. 

     „Jausmai“ labiau panėšėjo į choreografo atokvėpio nuo būtinų darbų ir įsipareigojimų kūrinį. Jo gaivališkumas ir perteklinis sodrumas buvo tarsi atsikvėpimas pilna krūtine. Galbūt po šio spektaklio, padėjusio išlieti emocijas ir energiją, sulauksime ir ko nors šviesesnio, labiau apgalvoto, pavyzdžiui, senokai žadėtos „Geišos“.

Vita Mozūraitė