2010 m. pabaigoje Kaune įvyko dar vieno šokio spektaklio premjera, kurią sausio 5 d. galėjome pamatyti ir Vilniuje Menų spaustuvėje. Spektaklio „Tamsioji pusė“ idėjos autorė – Audronė Molytė, paskutiniuoju metu organizuojanti projektus, kuriuose itin stipriai akcentuojamas dvasinė žmogaus būtis.

       „Tamsiosios pusės“ choreografė – Edita Stundytė, kuri spektaklio programėlėje pristatoma kaip „diplomuota aktorė-šokėja“, bendradarbiavusi su režisieriumi Oskaru Koršunovu, kūrusi choreografiją ansambliui „Lietuva“ ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operai „Meilės eliksyras“, nors, manau, šiuo atveju labiau buvo verta prisiminti, kad E.Stundytė sukūrė vienaveiksmius šokio spektaklius „Plaukia Ofelija, skęsta“, „Pilkos valandos“, „Apie tyrąją Erendirą“. Juose buvo galima užčiuopti tai, kas išryškėjo ir „Tamsiojoje pusėje“ – vidinė ramybė, neskubrios ir nesudėtingos judesių sekos ir kažkoks begarsis ir begalinis veržimasis savęsp, tarsi choreografei svarbiau būtų per savo kūrybą pažinti save, o ne papasakoti susirinkusiems dar vieną istoriją. Choreografė apsiėjo be efektingų pozų ir judesių, labiau koncentravosi į būsenų raišką, akcentuodama rankų plastiką, smulkius žingsnius, pauzes, akių kontaktą su žiūrovu.

       Spektaklyje derėjo visos sudėtinės dalys, nes atrodo, kad kompozitorė Rita Mačiliūnaitė gyvena tuo pačiu tempu ir mąsto tomis pačiomis mintimis, kaip ir choreografė. Kiek monotoniška kaip kasdienybė, su mažais nuostabos-džiaugsmo-liūdesio atodūsiais melodija diktavo tokius pačius judesius, plaukte plaukiančius vienas po kito, kartojamus ir kartojamus jų kanonus. Tiesa, kartais muzika imdavo migdyti, ir, jei choreografiniai sprendimai nepatraukdavo dėmesio, atskiri spektaklio epizodai ištįsdavo lyg kramtoma guma.

       Neįžvelgiau spektaklyje tų mįslingų aprašymų apie absoliuto dalis ir tobulas pradžias. Tiesiog pasidaviau nešama muzikos ir tolygaus judėjimo, stebėjau plastiškose medžiaginėse kolonose įkalintas šokėjų figūras, kuriančias savimi naujas formas.

       Čia reikėtų tarti pagiriamąjį žodį santūriajai kostiumų dailininkei Rūtai Biliūnaitei, kurios minimalistiniai kūriniai visuomet atliepia kūrinio dvasiai ir choreografo koncepcijai. Paslankūs, lengvai transformuojami balti kostiumai padeda sukurti skirtingas spektaklio nuotaikas, o dėl muzikos ir choreografijos „linijiškumo“ tampa ryškesne atskirų dalių skirtimi.

       Vladimiro Šerstabojevo gebėjimais sukurti šviesos, tamsos, spindulių ir šešėlių erdves scenoje visada gėriuosi. Ir „Tamsiojoje pusėje“ jo sukurtas apšvietimas pakeitė Juodosios salės apimtis, leido šokėjoms tarsi „pakibti“ joje.

       Be pačios E.Sundytės spektaklyje šoko Erika Vizbaraitė ir Agnė Ramanauskaitė. Visos trys šokėjos atrodė labai panašios (tai neišvengiamai diktavo ir muzikos bei choreografijos monotonijai prilygstantis tolygumas), bet tuo pačiu metu judesių atlikime slypėjo trys charakteriai: trapumas, santūrumas – E.Stundytės, emocingumas, desperacija – E.Vizbaraitės ir šaltumas, „kietos“ merginos įvaizdis –A. Ramanauskaitės.

       Kaip jau paskutinį dešimtmetį tapo „neoriginaliai originalu“, ir šiame šokio spektaklyje be vaizdo projekcijų neapsieita. Jas kūrė Mindaugas Arlinskas (nors kituose šaltiniuose radau Vytauto Narbuto-Vyto Realtime pavardę, bet pasikliausiu tuo, kad pastarojo pavardė išbraukta programėlėje ir ranka įrašyta Arlinsko pavardė), greitai šmėkščiojančiuose vaizduose sugretindamas pozityvinius ir negatyvinius portretus, akcentuodamas jų akis ir lūpas – daugiausiai komunikacinių pranešimų pateikiančias veido dalis. Šie projekciniai vaizdai bene labiausiai ir tiesmukiausiai sietini su spektaklio pavadinimu ir idėja – šviesiosios ir tamsiosios pusės sugretinimu. Šiek tiek su projekcijomis galima būtų sieti ir spektaklio dalį, kurioje šokėjos virsta medžiaginėmis kolonomis. Joje matomos veidų ir kūnų užuominos panašios į ekrane šmėžuojančias žmonių veidų „užuominas“. Bet visi šie vaizdai atrodė kiek pritempti prie „Tamsiosios pusės“ idėjos, pernelyg tiesmukai ją akcentuojantys. Tokių akcentų pasigedau choreografijoje. Be vaizdo projekcijų būtume stebėję tik visiškai besiužetį, dinamikos stokojantį „grynojo šokio“ spektaklį.

       Šalia kitų A.Molytės šokio projektų („Taip“, „Mitas konceptualiai: Jurgio pasakojimai“), šis atrodė blankokas, stokojantis pagrindinės idėjos išryškinimo, sąsajų su idėjos autorės troškimais pažinti vidinį žmogaus pasaulį. E.Stundytės kūrybinėje biografijoje kol kas „Tamsioji pusė“ taip pat negresia tapti laipteliu į kūrybinį tobulėjimą, veikiau parodo išsikristalizuojantį jos choreografijos stilių.

       Tačiau tyliems apmąstymams sniegingą žiemos vakarą šis spektaklis – pats tas.

Rūta Šalnaitė