2010 metų pabaigoje Vilniuje atsirado dar vienas šokio kolektyvas – Baltijos baleto grupė, kurią subūrė choreografė ir šokėja Marija Simona Šimulynaitė. Ši pavardė paskutiniuoju metu girdima gan neretai – M.S.Šimulynaitė dalyvauja įvairiuose projektuose, juos režisuodama ir kurdama choreografiją, Klaipėdos muzikiniame teatre ji sukūrė baletą „Spragtukas“ ir režisavo Audronės Žigaitytės operą „Frank‘Enšteinas“.

       Žiniatinklio Veidaknygėje Baltijos baleto grupė pristatoma kaip „profesionalių baleto šokėjų, tvirtai susipažinusių su šiuolaikinio šokio technikomis, dirbusių įvairiuose pasaulio teatruose (JAV, Rusija, Vokietija, Baltarusija, pabaltijo šalys) keturiolikos žmonių grupė. Savo techninėmis galimybėmis stebinusių žiūrovus svetur, dabar tikslingai surinktų Vilniuje į vieną grupę“ (www.facebook.com/pages/BBG-Baltijos-Baleto_grupe/175662212445000; kalba netaisyta -VM). Grupės sukūrimo tikslas, jos vadovės žodžiais tariant, ­– sudaryti užsienyje dirbantiems ir į Lietuvą norintiems grįžti profesionaliems baleto šokėjams galimybę šokti savo gimtojoje šalyje. Naujoji grupė įsikūrė Vilniuje Šokio teatre.

       Kupina naujų idėjų, pati sau kelianti iššūkius M.S.Šimulynaitė Baltijos baleto debiutui Vilniuje pasirinko įsidėmėtiną datą – Naujųjų metų išvakares – ir įsidėmėtiną temą – vizualizuoti garsios muzikinės grupės „Depeche Mode“ kūrinius. Tokiu būdu buvo „užkabintas“ trigubas adresatas – šokio mėgėjai, „depešistai“ ir ieškantys „ko nors ypatingo“ naujų metų išvakarėse, kad netektų pernelyg ilgai blaškytis laukiant pusiaunakčio. Taip pat galima buvo tikėtis ir kultinio rašytojo Harukio Murakamio gerbėjų, nes jo romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ tapo naujojo spektaklio inspiracija. Tokios garsių grupių muzikinių kūrinių vizualizacijos nėra naujiena – prisiminkime filmą, sukurtą pagal „Pink Floid“ „Sieną“ ar Maurice‘o Bejart‘o „Baletas gyvenimui“ pagal grupės „Queen“ muziką.

       Pagrindinė kūrinio idėja – šiuolaikinės visuomenės sintetiškumas, dirbtiniai žmonės dirbtinėje aplinkoje. Tam buvo pasitelkta menų sintezė – šokis, muzika, vaizdo projekcijos. Pastarųjų kūrėjui Sauliui Paliukui norisi paploti – jo sukurti scenos grindis ir sienas marginantys vaizdai gyveno tarsi savo atskirą gyvenimą, kūrė savo atskirą pasaulį ir labai traukė dėmesį, gerokai stipriau nei scenoje judantys personažai.

       Dabar video vaizdai šokio spektakliuose tapo vos ne būtinybe, neretai pasiduodant intriguojančiam „multimenų spektaklio“ terminui. Tačiau lygiai taip pat neretai tie video vaizdai nieko bendro su šokio spektakliu neturi, nes tiesiog į vieną „katilą‘ sumetama tai, ką tuo metu turi sukūrę choreografas ir video menininkas.

       Spektaklyje „Depeche Mode – kitas pasaulis“ atrodė, jog pirmiausia atsirado vaizdo projekcijos, o jau po to choreografė „įmetė“ į jų sukurtą fantastinę erdvę beveidžius personažus ir jiems sumontuotus judesius. Vadinu juos sumontuotais, lygindama su vaizdo projekcijų gaivališkumu, dinamika, kurioje buvo daugiau gyvybės nei choreografijoje.

       Nesu ir niekada nebuvau „depešistė“, tiesą sakant, nemažai šios grupės kūrinių man žinomi tik iš atsitiktinių jų išgirdimų per radiją, tad jokių sentimentų spektaklio muzikai nejaučiau ir galėjau labiau koncentruotis į choreografinį tekstą, kuris turėjo paklusti muzikos dvasiai ir ritmikai.

       Jau ankstesniuose M.S.Šimulynaitės choreografiniuose darbuose išryškėjo jos kūrybinis stilius, tiksliau – jo nebuvimas, nes bandant dirbtinai sujungti klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio, o pastarajame spektaklyje – ir hip-hopo judesius, gautas prastoka eklektika dvelkiantis rezultatas. Galbūt vientiso siužeto nebuvimas, o gal ir išankstinis choreografės užmanymas sukurti koncertinių numerių spektaklį, šiek tiek padėjo eklektiką įsprausti į rėmus. Kiekvienas atskiras muzikinis „Depeche Mode“ kūrinys tapo atskiros choreografinės miniatiūros su savomis vaizdo projekcijomis ir net kostiumais pagrindu, jokio ryšio tarp miniatiūrų neįžvelgiau. Kai kurios kompozicijos atrodė tarsi perkeltos iš kokio nors kito baleto spektaklio – būtent baleto, nes keli šokėjai pernelyg puikavosi savo klasikinio baleto suformuotu aplombu, kūnais ir pozomis ir drastiškai išsiskyrė iš visos grupės, kartais net suardydami masinius šokius. Choreografė, prisitaikydama prie jų pasirengimo (o gal ir diktato, o gal ir vedama nostalgijos, nes pati baigė baleto mokyklą) sukūrė jiems klasikinio baleto kodos tipo variacijas, susidedančias iš virtuoziškų šuolių ir sukinių. Šios variacijos itin disonavo su miniatiūromis, kurios be jokio pataisymo būtų puiki baro ar jaunimo klubo scenos puošmena.

       Be aukščiau minėtos citatos apie Baltijos baleto grupės sudėtį ir visuose informacijos šaltiniuose eskaluojamą Neli Beliakaitės pavardę, jokios papildomos informacijos apie šokėjus nepavyko rasti. Todėl sunkoka vienareikšmiškai tvirtinti, kad tikrai visi šokėjai – profesionalai, „tvirtai susipažinę su šiuolaikinio šokio technikomis“, nes tarp jų įžvelgiau ir stokojančių kai kurių žinių apie praktinį tų technikų taikymą. O N.Beliakaitės net pagailo, nes, suteikusi jai galimybę porą kartų pademonstruoti savo garsųjį akrobatinį žingsnį ir atlikti kelis aukštus kojų mostus bei šuolius, choreografė nesugalvojo, kaip dar galėtų išryškinti šios puikios balerinos talentą. N.Beliakaitė tiesiog prapuolė tarp kitų grupės narių, tad į jos pavardės išryškinimą visose informacijos priemonėse verta žvelgti tik kaip į trupės viešuosius ryšius, bet ne į garsios balerinos naują amplua.

       Nevienodas šokėjų pasirengimas, skirtinga kūno faktūra, o gal ir laiko tinkamai surepetuoti judesių sekas bei griežtesnio pedagoginio žvilgsnio stoka smarkiai kenkė sinchroniniam judėjimui (žiūrėjau spektaklį gruodžio 30 d.). Sunkoka buvo suprasti, ar šokėjai nevienodai girdi muziką, ar choreografė neįsigilino į kai kuriuos muzikinius pasažus, tačiau ritmika ir judėjimas nesudarė vienovės. Neretai choreografija nei savo dvasia, nei tempu neatitiko filosofiškos „Depeche Mode“ muzikos (deja, nieko negaliu pasakyti apie H.Murakami romano įtaką).

       Režisūrinė spektaklio pusė niekuo originalesniu ar įdomesniu nepasižymėjo. M.S.Šimulynaitė šokėjus išdėstė scenoje labai tradiciškai – arba scenos centre, arba simetriškomis linijomis. Apskritai scenos erdvė valdoma nebuvo, aiškiai buvo atskirtos solo partijos ir grupiniai šokiai. Keli bandymai scenos gilumoje sukurti atskiras mizanscenas nebuvo vykę. Visą laiką labiau panašus į koncertinių numerių rinkinį, pabaigoje spektaklis staiga įgavo siužeto požymių, kai sintetiniai žmonės pradėjo „byrėti“ ir netikėtai išgriuvo ant žemės – baigėsi energija. 

       Neapgalvotas buvo ir šokėjų pasitraukimas iš scenos baigus savo partijas, nes kai kurie tiesiog sprukte sprukdavo į užkulisius, baigę savo pa kiek atokiau nuo scenos kraštų. Blogiausia buvo tai, kad mirgančių vaizdo projekcijų fone dalies šokių tiesiog nesimatė. Prastai apgalvotas buvo ir apšvietimas, nes šokėjų veidai, o neretai ir figūros skendėjo prietemoje, tad apie vaidybinę pusę apskritai sunku ką nors pasakyti.

       Spektaklio scenografiją ir kostiumus sukūrė Dalia Pranckėnaitė. Patys savaime kostiumai buvo originalūs ir įdomūs, kaip ir bendra šokėjų išvaizda, bandant juos paversti „sintetiniais“ personažais. Tačiau kai kurie kostiumai visiškai netiko šokio spektakliui – nemaloniai deformavo šokėjų figūras, buvo nepatogūs, neatitiko bendros spektaklio stilistikos. Balta scenos erdvė buvo tinkama vaizdo projekcijoms, tačiau tiesiog užgriuvo šokėjus savo baltumu, iškreipdama vaizdą. Todėl sidabriškai pilkos jų šukuosenos atrodė žilos, o iš polietileno plėvės sukonstruoti kostiumai – murzini. Kiek įdomesnės pasirodė kelios horizonte šmėkštelėjusios figūros su lempų gaubtais ant galvų, bet didesnio dėmesio joms nebuvo skirta, tad jos paliko tik atsitiktinumo įspūdį.

       Žinoma, pagal vieną spektaklį sunku spręsti, ką laimėjo Lietuvos šokio pasaulėlis atsiradus Baltijos baleto grupei. Tikėkimės, bus ir daugiau spektaklių. O ir pati M.S.Šimulynaitė, sutikusi būrį bendraminčių, galėdama dirbti su pastovia grupe, turės galimybių tobulinti savo stilių, ieškoti naujovių – drąsos ir energijos jai netrūksta.

Vita Mozūraitė

Norintiems pamatyti Baltijos baleto grupės foto sesiją verta apsilankyti žiniatinklio svetainėje http://www.facebook.com/album.php?aid=47155&id=175662212445000