Antroji ir trečioji festivalio dienos tarpusavyje buvo labai kontrastingos, bet sutartinai atstovavo tą šiuolaikinio šokio pusę, kuri rečiau su šiuo menu susiduriančiam žiūrovui kelia klausimą – tai čia šokis ar kas? O kritikui sukelia galvos skausmą – kaip dabar čia visa tai įvertinti?

     Antroji diena buvo „šiaurietiška“. Danijos choreografo Kaspero Daugaardo Pulseno spektaklį „Forestillinger“ parodė trupė „Club Fisk“. Trupę sudarė dvi merginos – Anette Asp Christensen ir Mari Matre Larsen, kurios, atsinešusios į sceną baltą metalinę lentą ir braižydamos jose puslankius bei kryželius sklandžiai išaiškino žiūrovams, ką jos rengiasi daryti. Šokėjams jų kalba buvo visiškai aiški, bet eiliniam žiūrovui „vidinių raumenų suformuoto judesio perkėlimas į išorę ir išplėtojimas“  galėjo pasirodyti gerokai mįslingas. Čia pat treningais apsirengusios šokėjos visa tai pademonstravo, sustiprindamos tų pačių atsitiktinių žiūrovų baimingas įžvalgas, kad čia vyksta kažkas nelabai estetiško.

     Po kelių minučių tampymosi ir griuvinėjimo merginos išnyko už mažų durelių ir grįžo apsitempusios porno filmų atlikėjoms derančiais gan atvirais kambarinės ir medicinos seselės rūbeliais su ilgais šmaikščiais rankose. Jos sąžiningai perskaitė tą pačią paskaitėlę ir pakartojo savo pasirodymą. Tačiau šįsyk klipinėjimas aukštakulniais rėkiančių spalvų bateliais ir oro raižymas šmaikščiais atrodė labai juokingas.

     Ir jau atvirai salė kvatojo, kai tą pačią paskaitą išrėžė nulėpausis zuikis, vos letena sugraibantis flomasterį, ir meškutis panda gerokai padėvėtu kailiu. Kaip Asp atsisukusi per petį pažvelgdavo į žiūrovus, atrodė nieko ypatingo. Bet kai žvilgsnį į salę iš po nulėpusios ausies mesdavo zuikis, salė „išlūždavo“.

Forestillinger. Thomas Petri nuotr.   

Skandinaviškas humoras buvo puikus. Spektaklis buvo ne per ilgas, juoko ir rimtumo dozės buvo subalansuotos humoro naudai. Bet pagrindinė spektaklio mintis, kurią puoselėjo choreografas – ar išpreparuotas spektaklis vis dar įdomus žiūrovui, liko kažkur užkulisiuose. Veikiau jis sukėlė mintis apie kostiumo ir scenografijos vaidmenį ir jų poveikį. Pirmoji dalis, atskleidžianti sunkią šokėjo kasdienybę – originalaus judesio ir jo prasmių paieškas, kūno valdymą, anatomijos studijas, buvo paversta niekine vien kostiumo dėka. O, šokis labai linksmas dalykas. Pirmąją dieną Caroline Simon įrodė, kad apie šokį galima puikiai papasakoti ir, būnant pakankamai artistiška, priversti žiūrovą patikėti, kad tą šokį mato, o antrąją dieną danai įrodė, kad užsitempus originalų kostiumą, jis dominuoja, goždamas judesio prasmes.

     Duetas iš Islandijos šiuolaikinio šokio komiškumo idėją palaikė. Steinun Ketilsdóttir ir Brianas Gerke spektaklyje „Amžinai mylime, Debbie ir Susan“ parodijavo amerikietiškus serialus. Ši parodija mano atmintyje atgaivino atsiminimus apie serialą „Beverly Hills...“ su ilgu numeriu. Jame buvo tokia pat daugybė spalvingų rūbelių, kokie buvo nukloję sceną spektaklio metu, tie patys tušti merginų plepalai apie kaimynus ir pažįstamus, dūsavimai dėl dvasingos ir seksualios traukos nesutapimų vyrų ir moterų gyvenime, „morčiauni“ kniaukimai šiltais pavasario vakarais ir dviprasmiai reikalavimai, metami aptingusiam vyriškiui – „daryk ką nors“.

Amžinai mylime, Debbie ir Susan. Nuotrauka iš Lietuvos šokio informacijos centro archyvo    

Artistiškų atlikėjų dėka spektaklis visą laiką laikė prikaustęs dėmesį, neprarado gyvumo ir įdomumo, nors stokojo vientisumo. Skirtinga Ketilsdóttir ir Gerkes plastika labai derėjo tarpusavyje, pabrėždama šiuolaikinės feministės ir glebaus vyriškio tarpusavio santykius. Humoras buvo ironiškas, tačiau reikėjo būti geru serialų žinovu, kad suprastum amerikietiško gyvenimo būdo parodiją.

     Trečioji festivalio diena buvo labai konceptuali, bet tuo pat metu turėjo labai aiškią sąsają su antrąja diena – scenoje vėl matėme gyvūnijos pasaulio atstovus. Jie buvo visai nejuokingi, jie buvo nemieli – raudonas gaidys ir baltas skorpionas, tarsi nužengęs į sceną iš festivalio afišos. Ir jie visiškai sugriovė nuomonę, kad šiuolaikiniame šokyje yra bent lašas humoro.

     Vakarą pradėjo trupė iš Italijos „Dewey Dell“, kurioje šoka/juda dvi seserys – Teodora ir Agata Castellucci, muziką rašo Demetrio Castellucci, o scenos apšvietimą kuria Eugenio Resta (vienintelis ne Castellucci). Įtariu, kad būtent Castellucci pavardė ir buvo tas faktorius, kurio dėka Menų spaustuvės Juodoji salė buvo pilnutėlė, nes šiaip jau Italijos šokis Lietuvoje nėra traukos faktoriumi. Jei jau tėtis režisierius toks talentingas, tai trys vaikai ar tik neturėtų būti trigubai tiek?...

     (Kaip čia neprisiminsi garsaus prancūzų aktoriaus Aleno Delono pastabos: „nenorėčiau būti Aleno Delono sūnumi“.)

     Spektaklyje „à elle vide“ susidūrė dvi prieštaros – aistra ir ramybė, karštis ir šaltis, paukštis ir žemės padaras, emocijos ir abuojumas. Pagrindinė personažų kūrimo priemonė buvo kostiumai – raudona ir balta suknios, papildytos galvos apdangalais – skiauterėta gaiduko kepuraite ir išties įspūdingu skorpiono geluonimi, styrančiu ant atlikėjos galvos tarsi perspėjimas. Jie daug labiau imponavo nei judėjimas.

     Savo žanru spektaklis buvo gerokai nutolęs nuo šokio, veikiau galėtume jį pavadinti judesio instaliacija ar performansu, ar net savotiška judesio teatro forma. Skambant trankiai muzikai scenoje energingai „sparnais“ mojavo peštukas gaidys, netverdamas savame kailyje. Jo „sparnų“ ir galvos judesiai buvo tiesmuka muzikos iliustracija, o kūną, vis apgaubdavo dulkių debesėlis.

à  elle vide. Nuotrauka iš Lietuvos šokio informacijos centro archyvo

     Po eilinio užtemimo scenoje atsirado impozantiškai žingsniuojantis skorpionas, kuris atrodė labai ramus ir taip pat retkarčiais paskleisdavo aplink save dulkių debesėlius.

     Čia vėl atsirado gaidukas, ir padarai susipešė (numanomai, nes jokio tiesioginio kontakto nebuvo), kas buvo neišvengiama, susidūrus tokioms priešybėms. Laimėjusių neliko – spruko abu. Vizualu, spalvinga, iliustratyvu.

     Kažin, jei ne Castellucci pavardė, ar būtų šis spektaklis pasiekęs „naujojo Baltijos šokio“ sceną?

    Antrąjį vakaro spektaklį „Į šviesą“ sukūrė taip pat italas – Leonardo Diana. Spektaklio aprašymas toks mįslingas, kad iš karto ėmiau laukti kažko tokio labai labai...Ypač po spalvingųjų gyvūnėlių. Tačiau spektaklis tęsė anų pradėtą žanrą, toli nuo šokio, arčiau prie medijų performanso, ypač, jei prisiminsime Marshalą McLuhaną, pavadinusį medijas žmogaus tęsiniais.

     Gan agresyviai save video ekrane reprodukuojantis šokėjas L.Diana, atrodo, vis bandė išsiveržti iš kūną įkalinusio šviesos ploto. Lygiai taip pat jo judesius „įkalino“ muzikinės dėžutės ir surūdijusio metalo džeržgesio „muzika“, kurią puikiai atliko publikai nematomi, bet gyvai grojantys muzikantų grupė „Airchamber3“ – Luca ir Andrea Serrapiglio.

 Į šviesą. Matteo Cesari nuotr.  

     Išsiveržti pavyko – kūnas sušvito mėlynai ir susiliejo su spalvingu mirgančiu video vaizdu. Žiūrėti buvo gražu. Bet kažkaip vėl seklu, iliustratyvu ir tiesmuka.

     Paskutinius kelerius metus vis dažniau tenka stebėti spektaklius (nestokojo jų ir NBŠ), kuriuos tapo įprasta vadinti „tarpdisciplininiais menais“, „multimedijiniais“, „multimenais“, „judesio ir vaizdo performansais“ ir pan. Juos patogu siūlyti pačių įvairiausių menų festivaliams – teatro, video, muzikos, šokio, vienaveiksmių spektaklių, mono spektaklių ir dar nebežinau kokiems, vis spekuliuojant skirtingais akcentais. Kartais tai būna puikus vieno ar kito „grynųjų“ menų festivalio prieskonis, bet kartais toks įvairiapusiškumas labiau panašus į bandymą įsisprausti bet kur, iš tiesų neturint ką pasakyti, bet prigrūdant kūrinį įvairių skirtingiems rengėjams patrauklių detalių.

     Trečiasis festivalio vakaras man toks ir pasirodė – visiems apie viską, tiksliau – apie nieką. 

Vita Mozūraitė