Du paskutinieji Vyčio Jankausko šokio spektakliai – „Liepsnos virš šaltojo kalno“ ir „Judantys taikiniai“ rodo, kad šis choreografas ne tik vis atkakliau suka nuo „grynojo“ šokio link šokio teatro, bet ir socialinės tematikos užuominos užima vis ryškesnę vietą jo kūryboje. Tiesa, tas užuominas lemia daugiausiai asmeninės patirtys, nesileidžiant į gilesnius apibendrintus samprotavimus, tačiau vis tik tai jau tvirtas žingsnis į šalį, tolygiai tolstant nuo vien tik estetinių vaizdų kūrimo, kad ir kokie malonūs tradicionalisto lietuvio žiūrovo akiai jie bebūtų. Bet tuo pat metu V.Jankauskas atsiriboja ir nuo bet kiek skvarbesnio žiūrovo žvilgsnio į tas asmenines patirtis, neleisdamas tiesmukai sieti estetiško judesio pagalba išreikšto pasakojimo (net ir labai metaforiško) su paties choreografo vidiniais išgyvenimais ir mintimis. Mums leista sužinoti tik tiek, kiek galime įskaityti spektaklį lydinčiuose tekstuose, kurie neretai yra labai abstraktūs, pateikiantys tik choreografo minčių šešėlius.

       „Judančių taikinių“ premjera įvyko gruodžio 20 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje, gan netikėtai virtusioje kvadratine arena (tikrai ne cirko). Atrodo, kad vis daugiau šiuolaikinio šokio choreografų išbando visas Juodosios salės transformacijos galimybes, atsisakydami tradicinio amfiteatrinio žiūrovų susodinimo priešais „ketvirtąją“ sieną ir siūlydami naują požiūrio tašką tiek jiems, tiek ir šokėjams, kurie turi prisiminti, jog jų „fasadas“ ir nugara vienu metu yra vienodai svarbūs, nes juos nuolat mato žiūrovai .

       Naujajame spektaklyje šoka keturi šokėjai, bet tai pirmas Vyčio Jankausko trupės spektaklis, kuriame nedalyvauja pats choreografas. Be nuolatinės šio teatro šokėjos Giedrės Kirkilytės ir jau „Liepsnose...“ matyto Tautvilo Gurevičiaus žiūrovų eilėmis apjuostame juodame-baltame scenos kvadrate pasirodė Agnė Ramanauskaitė ir Dovydas Letkauskas. V.Jankausko šiame spektaklyje vienu metu ir pasigedau, ir ne. Pasigedau jo vidujai apmąstyto santūraus, daugiaprasmio, kultūringo, išbaigto ir visuomet pateisinto judesio, kurio neišvydau nei vieno šokėjo judėjime, tačiau šiek tiek drastiškame, fizine jėga pagrįstame vyrų šokyje V.Jankauskas buvo neįsivaizduojamas.

       G.Kirkilytė iki šiol buvo nepakeičiama V.Jankausko partnerė, jų duetai – maži lietuviško šiuolaikinio šokio perliukai. „Judančiuose taikiniuose“ ši šokėja iš kvarteto niekuo ypatingesniu, išskyrus jai būdingą minkštą, takią plastiką, neišsiskyrė. Jai trūko jos vidines būsenas, plastiką atliepiančio partnerio, o šokdama viena ji vis tik stokoja vidinės motyvacijos ir išraiškingumo. T.Gurevičius visuomet atrodo susikaupęs, tarsi atsiribojęs nuo bet kokių emocijų, nestokojantis vyriškos energijos, tačiau nedemonstruojantis jos be reikalo, prisitaikantis prie santūrios vyksmo raidos.

       Įdomu buvo stebėti naujus spektaklio veidus ir kūnus. Kiek aštrokos plastikos A.Ramanauskaitė buvo G.Kirkilytės antipodas – stipresnė, energingesnė, net įžūlesnė, bet kol kas atrodo, jog V.Jankausko kuriamo šokio stilius jai ne itin tinka, pernelyg slopina jos drąsų, nors ir kampuotą judesį, energiją. Ir jau visiškai šiam stiliui nepakluso D.Letkauskas, tapęs mažu „Taikinių“ atradimu – plataus mosto, fiziškai stiprus, vizualiai minkštą lengvą judesį pakraunantis ne tik fizine, bet ir emocine jėga, gerokai spalvingesnis už kitus ketveriukės narius.

       „Judantys taikiniai“ – spektaklis apie tikslingą ir atsitiktinį egoizmą, verčiantį išnaudoti žmogų saviems tikslams pasiekti, bet tuo pačiu metu ir leidžiantį suvokti bei įvertinti savo galimybes. Spektaklio pradžioje keturi šokėjai juda atskirai baltu plačiu juodą kvadratą juosiančiu taku, jų trajektorijos nesusikerta, jie beveik nemato vienas kito. Sėdint arti šokėjų (tėra tik 2-3 žiūrovų eilės) galima atidžiau stebėti jų abuojus veidus, aplinkos „nekabinančius“ žvilgsnius, tarsi jie labiau koncentruotųsi į užnugario veiksmus.

       Tačiau intensyvėjant veiksmui vienas po kito šokėjai ima keisti svetimas trajektorijas, primesdami savąjį požiūrį į judėjimo kryptį ir pobūdį. Konfliktas užsimezga, kai šokėjai įžengia į juodą kvadratą, jau vien savo spalva diktuojantį emocinius pokyčius. Žvilgsniai darosi labiau koncentruoti, jie slysta partnerių veidais, prisilietimai kviečia bendrauti, energija ima lietis per kraštus, užkrėsdama kitus būtinybe į energijos pliūpsnį atsakyti tuo pačiu. Pradžioje paklūstantys svetimai valiai ar bent jau į ją nereaguojantys kūnai palaipsniui ima priešintis, ugdydami veiksmo dinamiką. Kiekvienas tampa ne tik kito išnaudojamu taikiniu, bet ir išnaudojančiuoju.

       V.Jankausko šokio stiliaus stipriausioji pusė – vadinamasis „partneringas“ (partnerystė). Todėl ir „Judančių taikinių“ įdomiausia, paveikiausia dalis – keturių šokėjų santykių pynės, išsiliejančios mikro- duetais, trio, kvartetais. Aiškiai junti didėjančią įtampą, aštrėjančius žmonų tarpusavio santykius.

       Tačiau būtent čia pajunti ir silpnąją spektaklio pusę – režisūros, dramaturgijos trūkumą. Lyriško, intelektualaus, itin estetiško šokio kūrėjas V.Jankauskas neiškopia iš savo stiliaus, todėl dauguma konfliktinių susidūrimų atrodo dirbtiniai, labai atsargūs, tarsi inteligentai apsižodžiuotų, na, blogiausiu atveju, atsargiai trinktelėtų kumščiu į stalą.

       Žiūrovų apsuptos scenos centre sukoncentruotas veiksmas nenatūraliai stabdomas – kol du veikėjai aiškinasi santykius, kiti atsargiai slankioja aplinkui, tarsi ieškodami nišos savajam poreikiui pareikšti, tik retkarčiais įsipindami ir vėl kuo atsargiausiai išslysdami iš veiksmo vietos. Atrodo, kad choreografui pritrūksta motyvacijos pateisinti tiek veikėjų tarpusavio santykius, tiek ir visą konfliktą. Gal dėl to, kad žiūrovai supa šokėjus iš keturių pusių ir sumažina scenos dydį, juntama ir sumažėjusi judesių amplitudė, tarsi nukertamas, o ne natūraliai sustabdomas judesys, žingsnis, bėgimas, vertimasis. Įpusėjus spektakliui šokio nuspėjamumas darosi kiek įkyrus, beveik aišku, kas kur eis ir ką darys, nes vis dar dominuoja estetiškajai choreografo pusei būdingas simetrijos, tolygios sekos, taisyklingos judesių polifonijos pomėgis, trukdantis pasireikšti drastiškesniam originalumui..

       Laikyčiau „Judančius taikinius“ įdomiu V.Jankausko bandymu suteikti savo kūriniui šokio teatro bruožus, primesti jam siužeto užuominas. Tokie bandymai labiau ar mažiau pastebimi buvo ir spektakliuose „Atsižadėjimas“ (2001), „Užkasti vaivorykštę“ (2002), po ilgesnės pertraukos gerokai sėkmingiau prie jų sugrįžta „Liepsnose virš šaltojo kalno“ (2010). Tačiau neturint priekaištų choreografinei spektaklio pusei, gražioms judesių sekoms, kaskart režisūrinėje spektaklio pusėje sužiojėja tamsi duobė. O „Taikiniuose“ prie šios duobės priartėja net ir choreografija, kurioje atpažindama kai kuriuos šiuolaikinio šokio pamokų elementus, pasigedau ir originalumo, ir įdomesnių judesių sekų ieškojimo.

       Antra vertus, žinodama lėtą ir itin kruopštų, pedantišką V.Jankausko darbo stilių, kai kurias nesėkmes priskirčiau ir ydingai mūsuose nusistovėjusiai tvarkai, kai kūrybai primetamas biurokratinis finansinių metų tempas – būtinybę atsiskaityti už projektui skirtus pinigus iki tam tikro laiko (dėl to sezono vidurys-metų pabaiga perkraunama neišnešiotomis premjeromis), sukurti spektaklį tik tam tikra prieš metus suplanuota tema ir dar sutilpti į apskabytą biudžetą, reikalaujant minimaliomis galimybėmis pasiekti maksimumą.

       Manau, kad spektaklis dar turi vidujai pabręsti, šokėjai turi rasti tikresnę savo veiksmų motyvaciją, apsiprasti su juos iš keturių, o ne iš vienos pusės varstančiais žvilgsniais ir bent jau emociniai ir energetiškai išsiveržti iš baltomis juostomis aprėminto juodo kvadrato.

Vita Mozūraitė