Vita Mozūraitė

Lapkričio 21- 25 d. Vitebske (Baltarusija) įvyko 20-asis modernios choreografijos festivalis, tradiciškai žinomas kaip IFMC (International festival of modern choreography). Festivalis vyko vos ne karo lauko sąlygomis ir jo rengėjų buvo vadinamas „greičiausiai paskutiniuoju". Ir tik festivalio atidarymo vakarėlyje apvalioje kultūros centro „Vitebskas" (iki vasaros žinomame kaip Vitebsko kultūros ir verslo centras) diskotekų salėje festivalio rengėja ir siela Marina Romanovskaja tvirtu balsu pasakė: „Dvidešimt pirmasis festivalis bus, ir aš jau žinau, kaip viskas vyks".

Visiems festivalio organizatoriams, prijaučiantiems ir nuolatinei jo publikai, kurios jau antroji karta užpildo tūkstantinę žiūrovų salę, nerimą ir pesimistines nuotaikas sukėlė tai, kad naujieji, konceptualūs, alternatyvieji ir panašūs menai niekada pernelyg nedžiugino oficialiosios Baltarusijos valdžios. Prezidentas mielai lankydavosi Vitebską liepos mėnesį okupuojančiame tarptautiniame muzikos ir teatro festivalyje „Slavianskij bazar", kuriame pasirodydavo Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos populiarieji estrados dainininkai, tokie, kaip S.Rotaru, J.Kobzonas, V.Leontjevas, A.Pugačiova ir pan., ir kurį patys vitebskiečiai vadino „visuotinio gėrimo savaite". Todėl nenuostabu, kad jis pasidavė šio festivalio direktoriaus A.Basovo spaudimui ir atidavė jam didžiulius sovietinės statybos centro rūmus, kuriems iki šiol vadovavo M.Romanovskaja, rengianti ten įvairius alternatyvaus meno renginius. Naujasis direktorius, nors ir paliko M.Romanovskają savo pavaduotoja, nepaliko rūmų planuose IFMC ir gana atvirai demonstravo priešiškumą šiam renginiui. O kur dar visus kultūros renginius Baltarusijoje apsiautusi biurokratija!

Todėl ir šiaip jau pavargusi nuo kasmetinių kovų dėl festivalio išlikimo ir, švelniai tariant, savotiškų šalies prezidento „ukazų" dėl festivalių rengimo, M.Romanovskaja beveik nuleido rankas. 1987 m. festivalis gimė kaip visasąjunginė breiko šokio kolektyvų apžiūra. Kasmet prie „breikistų" prisijungdavo kitus šokio stilius kultivuojantys kolektyvai, bandantys bristi gilyn į modernumo pelkes. 1990 m., Baltojo šuns metais, populiaraus šokio festivalis pasivadino „Baltuoju šunimi", o jo talismanu tapo didelis kudlotas pudelis.
Po truputį kristalizavosi vieninga festivalio dalyvių pasirinkto šokio kryptis - modernusis šokis. Panašūs renginiai prasidėjo ir kituose buvusiuose TSRS miestuose. Pačioje Baltarusijoje radosi vis daugiau kolektyvų, besidominčiu būtent tradiciniu „modernu". Festivalis pasivadino IFMC ir tapo starto aikštele tarptautinio pripažinimo link Tatjanai Baganovai ir jos trupei „Provincialnyje tancy" (Jekaterinburgas), Nikolajui Ogryzkovui ir jo „Laisvajam baletui" (Maskva), Levui Šulmanui ir jo įkurtam „Šokio trestui", Sergejui Mandrikui ir jo hiphopo trupei „Street Dance" (Maskva), Aleksandrui Pepeliajevui ir jo „Kinetiniam teatrui" (Maskva), Olgai Ponai ir jos „Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatrui", Jevgenijui Panfilovui ir jo „Baletui", modernų baletą Baltarusijoje kuriančiam Radui Poklitarui, sibiriečiui Sergejui Smirnovui ir jo „Ekscentriškajam baletui". Čia kaip breiko šokėjas pagarsėjo ir Vytis Jankauskas su savo trupe "Trys iš Vilniaus".

Festivalis plėtėsi, gerėjo jo lygis. IFMC talismanu tapo J.Panfilovas, ne kartą vykęs čia su savo baleto trupe už savus pinigus, koncertavęs be jokio honoraro, spontaniškai kūręs specialiai festivaliui kompozicijas. Trupė čia kasmet atvyksta net ir po Metro mirties. Festivalio globėju (neretai „užsakančiu muziką") tapo Baltarusijos nacionalinio akademinio baleto teatro (buvusio Baltarusijos valstybinio Didžiojo teatro) direktorius choreografas Valentinas Jelizarjevas, ėmęsis pirmininkauti kas antri metai vykstančio konkurso žiuri komisijai ir dalinantis premijas savo nuožiūra, t.y. „kam reikia". Kaip antitezė tokiai žiuri komisijai buvo sukurta ir ekspertų komisija, turinti paskutinius kelerius metus gerokai besiskiriančią nuo žiuri komisijos pirmininko nuomonę.

Šiemet virš dvidešimties metų įdirbio pakibo sunaikinimo grėsmė. Mariną labiausiai palaikė festivalio dalyvių entuziazmas. Demonstratyviai įkišusi į stalčių prezidento A.Lukašenkos portretą („aš jau nesu aukščiausio lygio valdininkė, portretas mano kabinete nebūtinas, atiduosiu jį į sandėlį"), Marina nutarė kautis dėl festivalio išlikimo ir kitais metais.

O šiemetinis festivalis niekuo ypatingu nesublizgėjo. Konkurso nebuvo, nors ekspertų komisija buvo sudaryta. Į ją buvo įtraukti: garsi rusų teatro ir šokio kritikė, jau septyniolika metų važinėjanti į IFMC Larisa Barykina, Ukrainos teatrologė Darja Bernadskaja, Baltarusijos valstybinio kultūros ir meno universiteto Choreografijos katedros vedėja Svetlana Gutkovskaja, festivalio „Diagilevo sezonai" direktorius Olegas Levenkovas ir šio teksto autorė.

Organizatoriai nutarė sukviesti visus savo draugus, palaikiusius renginį per tuos dvidešimt metų, todėl festivalio atidarymo koncerto didžiąją dalį sudarė šokio kompozicijos ir spektaklių ištraukos, kurias rodė visų IFMC festivalių dalyviai. Kai kurios, kaip kad S.Mandriko „Street Dance" atrodė gan archaiškos, modernioji choreografija pernelyg dvelkė vaikiškais bandymais išsiveržti iš baleto glėbio ir užsitempti „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai" stiliaus marškinėlius (kičinis trupės „D.O.Z.S.K.I." spektaklis „Dr"). Tačiau tarp jų buvo ir dėmesį prikausčiusios trupės „Fine 5" (Estija) choreografo Rene Nommiko nostalgiška kompozicija „Klajūnai", romantiška S.Smirnovo miniatiūra Jevegenijaus Panfilovo baleto trupei „Žingsnių miestas", technišku šokiu, dinamika ir artistiškumu pribloškiantys Nikolajaus Ogryzkovo šiuolaikinio šokio mokyklos mokinių ir kinės Sun Yue („Mano istorija kaip debesis") pasirodymai. Po Vyčio Jankausko trupės šokio (ištrauka iš spektaklio „Žinia", chor. V.Jankauskas) greta sėdėjęs S.Smirnovas garsiai iškvėpė: „Vot eto da..." (Čia tai bent). Didingu ir ramiu grožiu padvelkė Olandijos/Izraelio choreografo Iciko Galili spektaklio „Tai, ko niekam nesakiau", sukurto Jevgenijaus Panfilovo baletui, ištrauka.

Antroji festivalio diena buvo skirta šių metų premjeroms. Žiūrovai matė keturis spektaklius: „Žinia" (Vyčio Jankausko šokio trupė), „Trys moterys" (trupė „Zawirowanne", Varšuva; chor. Jacek Posocha), „Atidaryta" (trupė „SoulB", Kijevas; chor. Konstantinas Omelčenko) ir „24 valandos" (trupė „Fine 5", Talinas; chor. Tommi Ktti, Suomija). Nesigiriant, lietuvių ir estų spektakliai buvo stipriausi - abu romantiški, be emocinių protrūkių, kulminacijų ir atomazgų, dvelkiantys belaikiškumu. Abiejų choreografai gerai valdo erdvę ir pasiekia maksimalų efektą atsisakydami bereikalingų detalių ir tuščių efektų. Abiejuose svarbiausia - judesys, pajungtas pagrindinei idėjai ir šokėjų tarpusavio santykiams išreikšti. Visko mačiusi Vitebsko publika ir ekspertai šiuos spektaklius įvertino palankiausiai.

Lenkų spektaklis „Trys moterys" pasakojo istoriją apie tris „be galo vienišas moteris ir jų santykį su vienu vyriškiu". Tos moterys buvo tokios vienišos, o jų tarpusavio santykiai ir požiūris į vienintelį vyriškį toks neaiškus, kad darėsi nyku. Jos blaškėsi po sceną tai apsikabindamos ir draugaudamos, tai abejingos, tai staiga susimušdamos tarpusavyje, o vyriškis stumdė jas visas tris ir taip pat nerado scenoje/gyvenime vietos. Paskui, atrodo, jos visos drauge jį pribaigė (nesu tikra, bet kažkaip agresyviai viena iš moterų kreida braižė kontūrą aplink ant grindų gulinčio vyriškio kūną) ir ramiai šnekučiavosi susėdusios už stalo. Vos ne laikraščio 5-ojo puslapio istorija. Šokėjai, tiesa, buvo geri, nors neįdomūs, choreografija - ištęsta ir nuobodi, režisūra - prasta.

O ukrainiečių „Atidaryta" aiškiai rodė, kad šiuolaikinis šokis šioje šalyje žengia tik pirmuosius žingsnius, tad choreografas (išeivis iš Vitebsko K.Omelčenko) ir jo partnerė Natalja Kotova stengėsi visaip demonstruoti, kad jie - „šiuolaikistai". Jų spektaklyje buvo daug maivymosi, lipimo sienomis, stovėjimo ir karstymosi ant kėdžių, akrobatikos, efektingai besiplaikstančių medžiagų ir tradicinio „mylėk mane, mušk mane". Visko buvo tiek daug, kad nebeliko kur įterpti šokio elementų. Mažiau ambicijų turintis choreografas iš viso to būtų sukūręs kokius penkis spektaklius.

Trečiasis festivalio vakaras buvo atiduotas Baltarusijos nacionaliniam akademiniam baleto teatrui. Jo vadovas V.Jelizarjevas tomis dienomis labai pompastiškai šventė savo šešiasdešimtmetį, tad festivalis, nors ir modernios choreografijos, ryžosi prisijungti prie vieno iš festivalio idėjinių rėmėjų pašlovinimo. Žiūrovų salėje sėdėjo visai kita, „ne festivalinė", publika, kuriai buvo parodytas V.Jelizarjevo statytas P.Čaikovskio „Spragtukas". Trumpai tariant, jis buvo gan neįdomus, nes ryžęsis redaguoti Marijaus Petipa choreografiją, kartais V.Jelizarjevas persistengė, prikaišiodamas į ją gan komplikuotų detalių, atsisakydamas Štalbaumų šeimos pasilinksminimo ir perkeldamas visą veiksmą į Mari kambarį tarp jos lėlių. Antrojo veiksmo lėlių šokiai buvo tikrai neįdomūs, o pagrindiniams solistams teko gan pavojingai laviruoti šiek tiek per mažoje rūmų scenoje. Rėksmingų spalvų, detalėmis perkrauti kostiumai rėžė akį. Vienintelis dalykas, palikęs didžiulį įspūdį, buvo nuostabios scenografo ir dailininko Jevgenijaus Lysiko dekoracijos.

Priešpaskutinis spektaklio vakaras buvo skirtas vien Baltarusijos choreografams. Nors pasitaikė ir tikrai įdomių darbų (vien Olgos Labovkinos „Rudaplaukio žmogeliuko svajonės" ko vertos!) , tačiau daugelis kompozicijų buvo senamadiškos, vaikiškos choreografijos. Norint apimti visą spektrą, į koncertą buvo įtrauktas ir Kultūros centro vaikų folklorinio šokio ansamblis „Zorka" (Aušrelė), parodęs šiuolaikinio folkloro kompozicijas, sukurtas Baltarusijos prezidento premijos laureato choreografo Dmitrijaus Kurakulovo kompozicijas. Vakaro kulminacija - iškilmingas V.Jelizarjevo sveikinimas su jubiliejumi, dovanų demonstravimas (vien tik paveikslai) ir pompastiški jo reveransai.

Paskutinysis vakaras tradiciškai buvo atiduotas Jevgenijaus Panfilovo baleto trupei. Vieną spektaklį pasirinko nuolatiniai festivalio gerbėjai ir žiūrovai. Tai buvo „Papūgų narvas", kuriame choreografas J.Panfilovas išreiškė savo (ir visos kultūros) būklę Rusijoje - būrys žmonių vėpso į besimaivančias papūgas, o po to pasikeičia su jomis vietomis, nes narve - taip sotu ir gera. Laisvę atgavę paukščiai nežino, ką su ja daryti. Antroji vakaro dalyje buvo parodytas jau minėtas I.Galili spektaklis.

Kaip paprastai ekspertų komisijos nariai taip pat neliko be veiklos. Šio teksto autorė skaitė video paskaitą apie Lietuvos šiuolaikinį šokį. Didžiulio susidomėjimo sulaukė Loretos Juodkaitės kūryba, Andriaus Pulkauninko buto šokio stiliaus eksperimentai, vos ne masiniu tapęs video naudojimas Lietuvos šiuolaikiniame šokyje, Airos Naginevičiūtės šokio teatras, kokio Baltarusijoje su žiburiu nė elementų nertasi. Po paskaitos kilo audringa diskusija, kaip vertinti vienus ar kitus šiuolaikinio šokio kūrėjų darbus, kokios tendencijos turi ateitį, o kokios neišsilaikys.

L.Barykina papasakojo apie gan nelinksmą Rusijos šiuolaikinio šokio padėtį (jis klesti tik Sibire - Jekaterinburge, Permėje, Čeliabinske, Novosibirske; Maskva ir Peterburgas nebeturi kuo pasigirti, nes ir garsusis A.Pepeliajevas dirba Estijoje), papasakojo apie naujausius spektaklius Didžiajame teatre, kuris vadovaujant Aleksejui Ratmanskiui pasuko įdomių ieškojimų ir atradimų linkme, naują T.Baganovos kūrinį „Po įtraukimo" (Posle vovlečionnosti), ekscentriškąjį „Doteatrą", popso link pasukusią trupę „Krepostnoj balet", jaunų choreografų eksperimentus.

Festivalio ekspertas mokslų kandidatas O.Levenkovas pristatė savo parašytą knygą apie Džordžą Balančiną (Georg Balanchine), įdomiai, užsidegęs pasakojo apie ieškojimus ir atradimus, susitikimus su Balančiną pažinojusiais žmonėmis, apie jo kūrybą ir jos vertinimą JAV ir Rusijoje. Tiesa, susirinkusių žurnalistų dėmesį labiau patraukė jo rengiamas festivalis „Diagilevo sezonai" ir galimybė bendradarbiauti su IFMC bei tai, kad „Geriausio prodiuserio" nominacijoje praėjusiais metais prizas buvo įteiktas M.Romanovskajai.

Jubiliejinis festivalis - pavojingas reikalas. Arba turi „trinktelėti" taip, kad jis taptų itin įsimenantis originalumu ir atradimais, arba gali nekreipdamas dėmesio į apvalią datą suorganizuoti kažką eilinio, arba rizikuoji tapti sentimentalus, surengdamas kažką panašaus į retrospektyvą. Būtent pastarąjį variantą pasirinko IFMC organizatoriai. Renginys išėjo blankus, primenantis sovietmečio jubiliejinius koncertus ir įsiminė tik dėl politinių peripetijų sukelto nerimo ir netikrumo jausmo. Tikėdama M.Romanovskajos atkaklumu, tikiu, kad ir IFMC nenumirs, bet apima jausmas, kad „koncertinė praktika" gali kartotis.