Per paskutiniuosius kelerius metus Lietuvoje išleistos kelios knygos apie šokį. Tarp jų – menotyrininko, baleto kritiko ir istoriko Helmuto Šabasevičiaus 2008 m. parengta knyga apie garsią Lietuvos baleriną Leokadiją Aškelovičiūtę, besiremianti daugiausiai spektaklių recenzijomis, paties menotyrininko pokalbiais su L.Aškelovičiūte bei jos amžininkų atsiminimais. 2008 m. pasirodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytojos Violetos Milvydienės parengta „Pažintinė choreografijos abėcėlė“, kurioje pateikta daugiau kaip 800 žodžių – su šokiu susijusių terminų, pavadinimų, sąvokų – aiškinimų. Tai išties parankinė knyga visiems, rašantiems ir skaitantiems apie šokį.

       2009 m. išleistas muzikologės ir šokio kritikės Audronės Žiūraitytės straipsnių rinkinys „Ne vien apie baletą... – fragmentiška sovietinio ir posovietinio laikotarpio klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio istorija, išdėstyta spektaklių recenzijose ir leidžianti suvokti, kaip šokį mato ir vertina muzikos žinovai. Tais pat metais pasirodė ir „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ ženklu pažymėto tarptautinio tarpdisciplininio meno isntaliacijos „maProject“ nuotraukų albumas, kuriame patalpintos projekte dalyvavusio choreografo ir fotografo Konrado Szymańskio fotografijos. Viena iš projekto choreografių – klaipėdietė Agnija Šeiko, o projekte dalyvavo ir 5 Lietuvos šokėjai.

       2010 m. H.Šabasevičius anglų ir lietuvių kalbomis išleido „Trumpą Lietuvos baleto istoriją“, kuri iš tiesų visai netrumpa ir ganėtinai detali, pradedanti pasakojimą dvaro baletu ir pasibaigianti visiškai nesenomis baletų premjeromis. 2010 m. pasirodė ir Nijolės Adomonytės knyga „Jurijus Smoriginas: tarp Šančių ir Paryžiaus““, kurioje, priešingai nei buvo galima tikėtis, yra ne garsiojo choreografo kūrybos analizė, o užrašytas jo paties pasakojimas apie savo gyvenimą ir – šiek tiek – apie kūrybines idėjas. Knygos pasirodymui akivaizdžiai daugiau įtakos turėjo ne J.Smorigino darbai, bet jo triukšmingi pasirodymai televizijos projektuose. Tačiau ties, kas sekė Lietuvos šokio vyksmą tuo metu, kai garsusis choreografas pradėjo kurti, ras daug įdomių užkulisinių smulkmenėlių ir supras, kas slypi po Jurkos, Vyckos, Rūtkos ir kitais vardais.

       2010 m. pabaigoje pasirodė dar viena knyga apie Lietuvos šokio teatro legendą – baleriną, pedagogę, šokio kritikę Aliodiją Ruzgaitę „Prisiminimų blyksniai“. Iš A.Ruzgaitės prisiminimų knygą sudarė Alė Šimkienė.

       Knygos pavadinimas – labai taiklus. Tai iš tiesų blyksniai, ir kartais labai norisi, kad vienas ar kitas „blyksnis“ būtų išaugintas iki didesnės apimties pasakojimų. O juk Ruzgaitė pasakoti moka ir mėgsta. Kai su knyga aplankiau ją namuose, radau bedėliojančią sukauptus albumus, knygas, ir tuojau pat vis prisimenančią ką nors, susijusio su rankose laikomu objektu. Tą knygą dovanojo tėvai... O iš Bejart‘o gavo autografą ant tos... O šitą albumą parsivežė iš Maskvos, kur sutiko toookią garsenybę... O kartą pliaže rado pakabuką, kurį pametė draugė... O tada ją filmavo so toooookiomis kojinėmis...Nors jau porą metų nebeišeina iš savo namų, Ruzgaitė guviai juda po butą, pasiremdama į aukštą vaikštynę. Džiaugiasi kiekvienu apsilankiusiu, domisi kultūros ir meno, tiesiog gyvenimo naujienomis.

       Tai matyti ir iš „Atsiminimų blyksnių“. Kiek daugiau ar mažiau garsių žmonių šmėkšteli puslapiuose – ir gyvenimo Kaune kaimynai, ir Marijos Pečkauskaitės gimnazijos bendraklasiai, mokytojai, ir Obuchovo baleto studijos mokiniai. Minimos Veros Nemčinovos, Tamaros Sventickaitės, Genovaitės Sabaliauskaitės, Broniaus Kelbausko, Kipro Petrausko, Danutės Nasvytytės, Nikolajaus Zverevo pavardės. Garsių Lietuvos žmonių pėdsakai randami beveik kiekviename skyrelyje. Tie žmonės buvo greta. Skaitytojas nejučiomis, tarsi keltųsi per upelį strykčiodamas nuo akmens ant akmens, keliauja A.Ruzgaitės gyvenimo takeliais – iš Kauno į Vilnių, iš Valstybės teatro – į Lietuvos TSR valstybinį operos ir baleto teatrą, iš teatro – į M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių, Valstybinę konservatoriją, iš Vilniaus – į Maskvą studijuoti teatrologijos, o po to – kelionės po įvairias šalis. Ir kasmetinės vasaros atostogos Palangoje, kurioje verda visiškai kitoks – bohemiškas - gyvenimas.

       Visas knygos tekstas sudėliotas iš smulkių pasakojimų, dažniausiai susijusių su atskirais žmonėmis ar įvykiais. O šie savo ruožtu jungiami į didesnės apimties skyrius: „Mano gimtasis miestas – Kaunas“, „Metai scenoje“, „Vasaros Palangoje“, „Kelias į pedagogiką“, „Dar viena profesija“, „Žmonės“, „Kelionės“, „Neužmirštami gyvenimo blyksniai“.

       Tie, kam teko susidurti su Ruzgaite, žino, kokia tai komunikabili moteris, linksma, šneki, visuomet išsiskirianti savo neeiline elegancija, pasitempimu. Tokią ją matome nuotraukose – be jų neapsieina nei vienas knygos lapas, ir todėl leidinys yra labiau panašus į albumą. Tos nuotraukos – tikra vertybė, nes jose užfiksuota ne tik knygos autorė (kartais – pačiomis įmantriausiomis pozomis arba netikėtais rakursais), bet ir nemažai garsių Lietuvos bei užsienio menininkų. Šalia svajingos J.Pakalnio „Sužadėtinės“ – juki baleto „Ant marių kranto“ žvejė, o šalia temperamentingos ispanės užfiksuota sudėtinga poza – Apolonas (H.Jagminas) ant ištiestos rankos laiko pakėlęs Venerą (A.Ruzgaitė). Ir kiek toliau matome Ruzgaitę su savo mokiniais po egzamino Konservatorijoje ar menų mokyklos baleto skyriuje.

       Knygos pradžioje randame baleto kritikų – Helmuto Šabasevičiaus ir Jūratės Terleckaitės įžanginius straipsnius, o knygos pabaigoje – visas skyrius „Draugų reveransai Aliodijai“. Čia užfiksuoti gražūs mokinių ir kolegų – Petro Skirmanto, Henriko Kunavičiaus, Gražinos Urbonaitės, Edmundo Gedgaudo ir kitų – A.Ruzgaitei skirti žodžiai, iš kurių norisi pacituoti operos solistės Irenos Jasiūnaitės parašytus: „Aliodija Ruzgaitė yra Lietuvos baleto legenda. Ne tik kaip balerina – visa jos asmenybė legenda“.

       Puikiai sumaketuotą knygą išleido leidykla „Tyto Alba“.

Vita Mozūraitė