Jau antrą kartą Vilniuje įvyko tarptautinis profesionalaus šiuolaikinio šokio festivalis vaikams „Dansema“. Vieną gegužės savaitgalį – 15-17 d. – Menų spaustuvėje šurmuliavo vaikai. Nors festivalio programėlėje buvo nurodyta, kad jauniausi žiūrovai – 3 metų, tačiau matėsi ir šiek tiek jaunesnių, kurie išpūtę akis ir gerokai ramiau nei trimečiai stebėjo scenos vyksmą.

     Festivalį organizavo viešoji įstaiga „db PROJEKTAI“, o festivalio meno vadovė ir festivalio siela – choreografė ir pedagogė Birutė Banevičiūtė, jau daugiau kaip dešimtmetį dirbanti su paties įvairiausio amžiaus vaikais ir paaugliais ir aktyviai besidominti šokio edukacija.

     Prieš pat festivalį „Dansema“ tapo tarptautinės vaikų teatrų organizacijos ASSITEJ (Asitež) nariu ir šiemet bendradarbiavo su jos festivaliu „COOL/JĖGA“. Kitas „Dansemos“ draugas – edukacinis-kultūrinis projektas „Kino Busas“. Festivalio metu prieš spektaklius buvo rodomi lietuviški ir užsienio šalių filmai vaikams.

     Palyginus su praėjusiais metais festivalis buvo kiek kuklesnis, – ką padarysi, krizė neaplenkė ir vaikų kultūros. Paremta Kultūros rėmimo fondo, radusi bendrą kalbą su Karališkąja Olandijos ambasada, Šiaurės Reino Vestfalijos žemių šokio namais, palaikoma Švedijos ambasados ir kelių Švedijos kultūros organizacijų, „Dansema“ pristatė žiūrovams keturis spektaklius, adresuotus 3-94 metų žiūrovams.

     Šiemet festivalyje buvo parodytas vienas lietuviškas šiuolaikinio šokio spektaklis, vienas bendras Lietuvos-Švedijos projektas ir du užsienio svečių atvežti spektakliai. Juos visus vienijo rimtas požiūris į vaikams skirtų menų kokybę, kalbėjimą vaikams be švebeldžiavimų ir deminutyvų ir gvildenamų klausimų rimtumas.

     Juk identiteto problema – kas aš? koks aš? kaip man elgtis? – opi kiekvienam, tik skirtingame amžiuje ji skirtingai suvokiama. Tad ir kalbėti apie tai galima pačiais įvairiausias žodžiais. Galima tiesiog sunerimti – kodėl jie su manimi nedraugauja? Ir atsinešti didesnę nei kitų taburetę arba didesnį žaislą, kad patrauktum dėmesį. Galima mėginti įsiklausyti į savo vidų ieškant ten kitokio savęs ir keisti save mėgdžiojant tuos, su kuriais norime bendrauti. O galima tiesiog kaskart atrasti naują margo pasaulio dalelę – naują daiktą, naują žmogų, naują jausmą, viskuo stebėtis ir džiaugtis, ir tokiu būdu keistis turtėjant pačiam ir turtinant kitus.

     Apie tai ir kalbėjo visi spektaklių kūrėjai ir atlikėjai, nepasakodami siužetinių istorijų, o tiesiog atkurdami scenoje kasdienio gyvenimo detales.

     Švedų choreografė Claire Parsons kartu su dviem šokėjais – Tautvilu Gurevičium (Lietuva) ir Niklasu Valenčiu (Švedija) sukūrė gyvą ir tuo pat metu mįslingą spektaklį „Visiškas dvynys“ apie identiteto paiešką, bandymą suvokti koks kada ir kodėl būna jaunas žmogus, kodėl jam kartais liūdna, o kartais – linksma. Abu šokėjai aktyviai komunikavo su sale, įtraukdami į veiksmą ne tik žiūrovus, bet ir jų daiktus. Vienodais languotais kostiumais apsirengę jaunuoliai buvo tarsi vienas ir tas pats asmuo, kartais bandantis pabėgti nuo savojo antrojo „aš“, o kartais puikiai su juo sutariantis, bet kaskart atrandantis vis naujų jo/savęs bruožų.

     Spektaklis buvo skirtas vidutinio amžiaus (12-14 m.) paaugliams ir kalbėjo jiems suprantama metaforiška kalba, nutolusia nuo šiuolaikinės popkultūros diktuojamo prasčiokiško situacinio humoro, bet tuo pat metu nevengdamas ir šio amžiaus grupei svarbių detalių – ironijos, pačių atlikėjų dainuojamų populiarios muzikos intarpų, egzistencinių klausimų.

     Daug bendro tarpusavyje turėjo Olandijos trupės „De Stilte“ (Tyla) spektaklis „Nenuoramos“ (chor. Jack Timmermans) ir vokiečių Sabine Seume Ensemble spektaklis „Sielos paukštis“ (chor. Sabine Seume). Abiejuose buvo kalbama apie žmonių tarpusavio santykius, apie buvimą „trečiuoju“, apie bendrumo paieškas, draugystę. Olandų trupės šokio technika ir vaidyba buvo akivaizdus pavyzdys, kad į salėje sėdintį vaiką žiūrimą labai rimtai, pateikiant jam nė trupučio nepalengvintą, nesupaprastintą tikro šokio teatro variantą. Šiame spektaklyje buvo daug žaismės, vaizduotę aktyvinančių elementų. Čia paprasčiausias geležinis sulenktas vamzdis virsdavo oro baliono pintine, automobiliu, o prikabinus prie jo pripūstą guminę pirštinę – karve.

     Vokiečiai savo spektaklį adresavo platesnei auditorijai – nuo 4 iki 94 metų, tačiau svarbiausia, kad kiekvienas žiūrovas būtų išsaugojęs vaiką savo viduje. Sielos paukštis, pažadinantis jausmus ir beprasmiškai judančią lėlę paverčiantis žmogumi, kvietė visus išmokti klausyti balionėlių muzikos ir džiūgauti jiems sproginėjant, suprasti, kad beprasmis varžymasis tarpusavyje atneša grėsmę draugystei, ar pajusti vaikystės kvaitulį, stebint ant vandeniu aplietų grindų linksmai čiužinėjančius šokėjus.

     Tačiau vis tik daugiausia balų skirčiau vieninteliam lietuviškam spektakliui „Bala žino“ („db PROJEKTAI“), kuriame dvi šokėjos – Edita Stundytė ir Giedrė Subotinaitė, pasitelkusios vaikams lengvai suprantamas metaforas, iliustravo dažnai girdimus lietuviškus frazeologizmus, kuriuos komiškai į bendrą tekstą jungė pauzėse tarp Rasos Dikčienės muzikos frazių skambantys vaikų balsai. Kaip čia nenusišypsosi, kai aiškinama, kaip atsirado žmogus: „nukrito iš dangaus“, „iškrito iš medžio“, „iš kelmo išspyrė“, kai sužinai, kad širdis gali būti kieta, minkšta ir iš stiklo, nes gali sudužti, akys – kaip balionėliai, jas „galima išpūsti“, o pilvas – muzikos instrumentas, nes „maršą groja“.

     Paprastutė Indrės Pačėsaitės sukurta dekoracija ir plastiški kostiumai  kartu su B.Banevičiūtės choreografija atskleidė vaikams kalbos galimybes, padėjo suprasti, kaip „atrodytų“ frazeologizmai, jei juos suprastume tiesmukai, o tuo pačiu atskleidė ir judesio „skaitymo“ galimybes. Tai buvo žavus edukacinis žaidimas žodžiais ir judesiais.

     „Dansema“ truko vos tris dienas ir dėl finansų ir reklamos stokos netapo ryškiu blyksniu tą savaitgalį, tačiau bendrame Lietuvos vaikų kultūros kontekste ji turi galimybę užimti kol kas dar laisvą profesionalaus šiuolaikinio šokio vaikams nišą. Ji ugdo tinkamai pasirengusį šiuolaikinio šokio žiūrovą, prisideda prie jo edukacijos pateikdama rimtąjį meną su edukacijos elementais kaip net pačių mažiausiųjų pasaulį užplūstančios popkultūros ir reklamos antitezę.

     Norisi, kad „Dansema“ gyvuotų, sulauktų paramos nepaisant politinių ir finansinių krizių ir galbūt išaugtų iki tokio masto festivalio, koks yra jau dvylika metų gyvuojantis „Salto!“ Švedijoje, sulaukiantis keliasdešimties tūkstančių žiūrovų kasmet.

Vita Mozūraitė