Claude Aymon - prancūzų šokėjas, pedagogas ir choreografas, šiuo metu dirbantis gimtajame Marselyje, kur 1999 m. įkūrė savo šokio trupę „c2a“. Kviečiame artimiau susipažinti su šiuo menininku, „Vasaros šokio mokyklos‘11“ džiazo šokio dėstytoju.

       Esate choreografas, šokėjas, pedagogas. Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime? Ar greitai supratote, jog šis užsiėmimas jums tapo svarbesnis už kitus?

       Jei tikėsime, kad yra dalykų, kurie gyvenime nutinka atsitiktinai, tuomet galiu teigti, jog būtent taip pradėjau šokti. Vaikystėje lankiau plaukimo treniruotes, tačiau baseinas, kuriame jos vykdavo, buvo įsikūręs kiek atokiau nuo sporto mokyklos. Dėl to į treniruotes važiuodavome autobusu, lydimi vienos iš mokyklos darbuotojų. Būtent ši moteris – o ji buvo ir šokio būrelio vadovė – pasiūlė man bei mano draugams dalyvauti baigiamajame metų spektaklyje, nes tuo metu jai kaip tik trūko šokėjų. Tiesą sakant, nežinau, kodėl tąsyk sutikau pabandyti, tačiau nuo to viskas ir prasidėjo.

       Koks svarbus man tapo šokis, supratau tik gerokai vėliau, jau studijuodamas universitete. Po pirmojo spektaklio buvo prabėgę ketveri metai, gyvenau Lijone, kur įstojau mokytis civilinės inžinerijos. Studijomis buvau patenkintas, tačiau vis dėlto nesijaučiau laimingas. Viskas pasikeitė tą dieną, kai Lijone suradau šokio mokyklą.  

       Būtų įdomu kiek daugiau sužinoti apie jūsų pasirinktą šokio stilių – kodėl džiazas? Kuo, jūsų manymu, šis šokis išsiskiria iš kitų? Ko reikia, norint tapti geru džiazo šokėju?

       Iš tiesų niekada nebuvau nustojęs šokti džiazo, nors dirbau ir šiuolaikinio šokio trupėse. Mano nuomone, iš visų mokyklose, seminaruose šiandien dėstomų šokių būtent džiazas yra artimiausias tam, „primityviajam“, kurio mokytis nereikia niekam – jį nejučia ima šokti kiekvienas, klausydamasis mėgstamos muzikos.

       Klasikinis šokis daug griežtesnis, jis turi savus kodus. Šiuolaikinis šokis konceptualesnis – nuolat ieškantis, tiriantis fizines kūno galimybes. Šios paieškos įdomios ir man pačiam, tačiau esu pernelyg prisirišęs prie paprastesnio, „kasdienio“ šokio, kad kada nors nustočiau juo domėtis.

       Džiazas neatsiejamai susijęs su muzika, kas mažiau būdinga kitiems vakaruose paplitusiems šokio stiliams – baleto šokėjai yra ypač techniški, tačiau nebūtinai muzikalūs; turiu kolegų, kurie, būdami nuostabūs šiuolaikinio šokio atlikėjai, nejaučia ritmo. Džiaze tai – neįsivaizduojama. Todėl būtent muzikalumo visų pirma reikalauju iš džiazo šokėjo. Kitas svarbus dalykas yra svingas, kurį žodžiais apsakyti nelengva. Tačiau būtent jo dėka dingsta pauzės, nebelieka tuštumos tarp judesių, kaip ir šio stiliaus muzika – džiazo šokis svinguoja.

       Tokį pat stiprų ryšį tarp šokio ir muzikos galima rasti indų, afrikiečių, flamenko šokiuose, iš kurių, tarp kitko, kilę ir kai kurie džiazo judesiai. Beje, būtent dėl muzikalumo džiazo šokėjai dažnai kviečiami dirbti ir šiuolaikinio šokio trupėse.

       Jūsų kūriniuose gausu nuorodų į literatūros, dailės kūrinius. Pats kuriate muziką bei scenografiją savo spektakliams, dažnai juose naudojate ir paties darytas nuotraukas. Kur semiatės įkvėpimo? Kas, jūsų nuomone, yra svarbu kuriant šokio spektaklį, kad šis būtų įdomus žiūrovams, nepaliktų jų abejingais?

       Pagrindinė mintis, idėja, kurios vedamas imiesi naujo pastatymo, yra svarbesnės už įkvėpimą – nuo jų priklauso spektaklio darna. Tai siūlas, kuris neleis žiūrovui pasiklysti.

       Kūrėjui, kad ir kas jis bebūtų – choreografas, kompozitorius, fotografas, dailininkas – svarbu nuolat savęs klausti, kaip vienas ar kitas jo sprendimas paveiks publiką ir ar tai bus ta reakcija, kurios jis iš tiesų siekia.

       Kokį vaidmenį šokio spektaklyje atlieka šokėjas? Juk puiki technika dar nėra viskas...

        Visiškai sutinku. Technikos, kad ir kokio aukšto lygio ji būtų, nepakanka. Žinoma, pirma reikėtų sutarti, ką konkrečiai turime omenyje: galbūt baleto šokėjas pamokos ant grindų nepavadintų „technika“, nes ji yra pagrįsta visai kitais principais.

       Geras šokėjas turi prisitaikyti prie kiekvieno choreografo judesių žodyno. Kaip ir aktorius, jis turi gebėti persikūnyti, nesikartoti. Svarbiausia šokėjo užduotis spektaklyje – perteikti choreografo idėją, kurios jo paties asmenybė neturėtų užgožti. Tačiau ne visi vaidmenys reikalauja ypatingų aktorinių sugebėjimų, kai kuriems iš jų užtenka muzikalumo, judesių minkštumo, buvimo čia ir dabar.

       Kuriate muziką ne tik savo spektakliams, bet ir seminarams, repeticijoms. Ar turėsime galimybę ją išgirsti jūsų pamokų metu?

       Be abejonės! Šiuo metu kitos muzikos savo pamokose nenaudoju.

       Kalbėdamas apie junginius, dažnai remiuosi savo spektaklių medžiaga, mokau šokti jų ištraukas. Kartais, jausdamas įkvėpimą (kaip kad tai buvo Taivanyje, kur visai neseniai teko dalyvauti viename projekte), seminarų dalyviams sukuriu naujas, jiems skirtas kombinacijas.

       Ko turėtų tikėtis šokėjai, šįmet Vasaros Šokio Mokykloje pasirinkę džiazo šokio kursą? Galbūt turėtumėte jiems kokių nors patarimų?

       Ko jie galėtų tikėtis? Nieko konkretaus! Žinoma, nereikėtų laukti kažko, ką jau yra tekę matyti ar šokti. Galbūt tai, ką esu parengęs, jiems bus nauja, galbūt atvirkščiai... Tačiau stengsiuosi nustebinti.

       Dar vienas labai svarbus dalykas - NIEKADA nereikia savęs vertinti pernelyg griežtai. Aš pats daug juokiuosi, pasišaipau iš savęs pamokų metu; juokiamės visi, kartu su mokiniais. Besimokant svarbu atsipalaiduoti – tai visai nereiškia, jog tinginiauji ar blogai dirbi. Svarbiausia – būti atviram.

       Susidomėjusiems šio menininko kūryba, siūlome susipažinti su naujausiu jo darbu „And always this heat smell for after the...“, sukurtu Taivanyje, „International Young Choreographer 2011“ projekte:  http://www.dailymotion.com/c2a7etrimestre

Kalbėjosi Veronika Vasiljeva.