Norvegas Jo Strømgrenas – bene dažniausiai Lietuvoje pasirodantis užsienio choreografas, rodęs čia šokio spektaklius „Vyriškos misterijos“, „Šokis lenkiasi futbolo menui“, „Atvykimas“, „Ten“, „Tok pisin“, „Ligoninė“, Neringoje ir Karaliaučiuje sukūręs kinofilmą „Kelionės tikslas: Maskva“ (Destination Moscow). Rugsėjo 19, 20 ir 22 d. vėl turėjome galimybę susitikti su šiuo visame pasaulyje garsiu ir visur labai laukiamu choreografu. Menų spaustuvėje buvo parodyti du jo spektakliai – „Polaroidas“, sukurtas Grenlandijos aktoriams, ir „Visuomenė“, sukurta „Jo Strømgren kompani“.
   

Su choreografu susitikome po spektaklio „Visuomenė“.

    Ne taip dažnai Lietuvoje pamatysi žiūrovus, išeinančius iš teatro ir besijuokiančius. Mes esame pripratę, kad teatras ir šiuolaikinis šokis – labai rimtai dalykai, analizuojantys vos ne pasaulinio masto problemas. Jūsų spektakliai visuomet lengvi, žmonės juose daug juokiasi, ir tik pačioje pabaigoje atskleidžiate giluminę spektaklio prasmę. Ar kurdamas spektaklį iš anksto numatote, kokius sielis kampelius paliesite?

 

    Viskas priklauso, kokiame krašte spektaklis bus vaidinamas, kaip giliai žmonės suvoks spektaklį. Kinai, žinoma, šį spektaklį suprastų kitaip, nes jame naudojamas kiniškas propagandinis paveikslas, o ant grindų parašytas labai specifinis tekstas, paimtas iš ankstesnių Kinijoje girdėtų šūkių: „Mesk šalin prijuostę ir padėk suklestėti kiaulių fermai“. Su spektakliu „Visuomenė pradėjome gastroles vidurio Rytuose. Visuose kraštuose – Libane, Izraelyje, Palestinoje – žmonės labiausiai juokėsi iš žiaurių kankinimo scenų. Tai mus šiek tiek šokiravo. Jiems kasdienybė bombų sprogimai, kurie girdimi spektaklyje. Pas jus žmonės juokėsi atpažindami savo praeitį. Kinijoje šio spektaklio apskritai negalėtume parodyti – ten labai stipri žodžio cenzūra.

 

     Pastaruoju metu kuriate spektaklius apie mažas izoliuotas bendruomenes, kurios sprendžia savo  vidines, bet iš tiesų – bendražmogiškas problemas. Tokie yra „Ten“, „Ligoninė“, „Departamentas“, „Konsulatas“, „Vienuolynas“, „Visuomenė“. Iš kur atsiranda šių spektaklių siužetai?

 

     Aplink tiek absurdiškų įvykių...Man patinka imti paprasta problemėlę ir padaryti iš jos didelę istoriją, vietoje to, kad paimčiau globalinę problemą ir suspausčiau ją teatro scenoje iki vienos istorijos. Taip atsirado „Visuomenė“ – kavos gėrėjai viename iš puodelių randa naudotą arbatos maišelį. „Ligoninėje“ pasakoju apie ligoninę, kurioje nebėra nei vieno ligonio, ir seselės ima žaloti viena kitą, kad turėtų ką gydyti. „Vienuolyne“ praradusios tikėjimą vienuolės ieško, kas jį joms grąžintų. Nesistengiu kurti teatro, kuriu aplinkos komentarus. Palieku žmonėms galimybę patiems interpretuoti istoriją. Tik kad nemažai žmonių yra labai paviršutiniški ir kai ima juoktis, nustoja mąstyti, nemato tiesos.
    Man visuomet labai patiko Čaplinas. Vaikystėje labai mėgau jo filmus ir surinkau visą DVD kolekciją. Mėgstu jo filmus žiūrėti ir dabar. Žinoma, vis dar linksma, bet kokia stipri ten visuomenės kritika! Aš irgi to siekiu.

 

     Grįžkime prie spektaklio „Polaroidas“. Kaip atradote Grenlandiją? Kodėl ten kūrėte spektaklį?

 

     O, tai labai labai keistas dalykas...Grenlandija yra senų tradicijų kraštas, ten vis dar gali gentinė bendruomenė. Žinoma, jie kalba angliškai, turi televiziją, iš viršaus žiūrint gyvenimas toks, kaip ir čia. Bet Grenlandijos gyventojų mąstymas visai kitas. Jie pakvietė mane statyti spektaklį Grenlandijos teatre. Buvo labai sunku sukurti šiuolaikinį spektaklį apie Grenlandiją su Grenlandijos artistais. Bet svarbiausia – jie gavo galimybę pasirodyti kituose kraštuose. Tai pirmosios Grenlandijos teatro gastrolės. O žiūrovams sudaroma galimybė išgirsti Grenlandijos gyventojų kalbą.

 

     Tai „Polaroide“ skamba ne Jūsų garsioji išgalvotoji kalba?

 

     Ne, tai tikra inuitų kalba. Bet koks skirtumas? Visam pasauliui ji nesiskiria nuo mano sukurtos nonsenso kalbos.

 

     O kas sukūrė istoriją apie keistuolį nebylį, sugalvojusį keliauti į šiaurę ieškoti savo šaknų?

 

    Tai mano sukurta istorija. Grenlandija labai toli nuo Lietuvos. Žiūrėdamas čia savo spektaklį pamačiau, kad daug ko jūs nesuprantate. Spektaklyje labai daug sluoksnių, kurie čia nėra suprantami, bet Grenlandijos gyventojams jie yra svarbūs.

 

     Kuriate mažo formato spektaklius mažai trupei. O ar dirbate su didelėm?

 

     Kuriu, kai kviečia kiti teatrai. Savai trupei didelio formato spektaklių nekuriu – būtų labai sunku ir brangu gastroliuoti . Bet kai kviečia baleto trupės, tenka dirbti su daug atlikėjų. Kai noriu pasakyti ką nors man svarbaus, kuriu mažus spektaklius, kai noriu tiesiog gerai praleisti laiką, mėgstu „išsilieti“ didelių trupių spektakliuose. Kai statau šokio spektaklį, ilgiuosi dramos. Kai dirbu dramos teatre, ilgiuosi šokio...

 

     Kuo save laikote – režisieriumi? Choreografu?

 

     Ir tuo, ir tuo. Turiu choreografo išsilavinimą. Bet dabar turiu tris profesijas: esu choreografas, teatro direktorius ir režisierius ir dar kuriu pjeses, priklausau dramaturgų sąjungai. Peržiūrėjau savo pjesių sąrašą – jau penkiolika jų pastatytos Norvegijos teatruose. Nelaužau galvos dėl choreografijos ar spektaklio turinio. Viskas savaime susiklosto mano galvoje. Scenoje nėra beveik jokios improvizacijos. „Visuomenė“ man patinka – čia gerai subalansuotas šokio ir dramos santykis. Taip pat yra ir spektaklyje „Ten“. Kuriu tik atostogų metu. Tiesa, dabar jau mažiau gastroliuoju, dažniau būnu namuose – turiu dvejų metų sūnų.

 

     Ar atskleisite paslaptį, apie ką bus kitas Jūsų spektaklis?

 

     Tai bus lėlių spektaklis. Vyks vokiečių kalba, nes jame vokietė mokinukė kalbėsis su Knutu Hamsunu, gulinčiu mirties patale. Tai ir apie jo kolaboravimą su fašistais, nes ši istorija ne tik paslaptinga, bet ir leidžia gilintis į žmogaus psichologiją. Tai bus kažkas man naujo.

 

     Paskutinis klausimas vėl susijęs su „Visuomene“. Ką Jūs labiau mėgstate gerti – kavą ar arbatą?

 

     Kavą (kvatoja). Kaskart, kai užsimanau arbatos, sugaunu save mąstant – hm, įdomu, kodėl aš jos noriu...

 

Kalbėjosi Vita Mozūraitė

Michailo Raškovskio nuotr.